Parengė: Irma Vosylienė

Retas iš mūsų nesutiktų, kad šiandien gebėjimas kalbėti viešai yra sunkioji artilerija ir didžiausias privalumas, išskiriantis mus iš kitų. Kaip viešasis kalbėjimas gali būti panaudotas siekiant savo tikslų pasakoja aktorius, pedagogas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas, televizijos laidų vedėjas – Vytautas Kontrimas.

kontrimasNuotr. asmeninio archyvoIr jeigu Jūs manote, kad aktorystė ir sėkmė versle nėra susiję dalykai, o viešasis kalbėjimas tėra „rėkimas nuo statinės“, pabandykite šiais klausimais pasiginčyti su Vytautu Kontrimu. Jis jau lapkričio 9 d. Klaipėdoje vyksiančioje konferencijoje „Išdrįsk pradėti. Žingsniu toliau“ dalinsis savo žiniomis, o šiandien pasakoja, kaip susidomėjo viešąja komunikacija ir kaip jos galime išmokti mes.

Kaip susidomėjote ir ėmėte gilintis į komunikacijos sritį?

Pradedant dirbti šioje srityje teko patirti daug įtampos. Pradžioje abejojau ar pavyks konsultuoti ir ruošti žmones viešajam kalbėjimui. Viduje sukosi tūkstančiai klausimų: o jeigu jie nesugebės, jeigu neturės talento, kaip turėčiau juos įkvėpti, kad jie imtų įtaigiai kalbėti?!

Mąsčiau: jeigu klientai motyvuoti, nebijos gauti pastabų, priims jas, kad tobulėtų, kai supras įtaigaus komunikavimo vertę – viskas turėtų pavykti. Vėliau nurimau – mano mintys pasitvirtino. Esant išvardintoms dedamosioms labai greitai ir akivaizdžiai pagerėja viešojo komunikavo įgūdžiai.

Dirbant mokymų dirbtuvėse Retorika.lt jau 7 metus neteko nuobodžiauti. Kiekvienas klientas, ar klientų grupė yra individualūs savo poreikiais, kiekvienam seminarui ar konsultacijai ruoštis ir kurti naujus metodus bei užduotis būtina adaptuojant individualiai. Todėl kiekviena nauja viešojo kalbėjimo mokymuose įgyta patirtis verčia dar labiau gilintis ir tobulėti. Mano mokytojai – tai kolegos aktoriai, marketingo specialistai, balso valdymo ekspertai. Dirbant komandoje nuolatos mokomės vieni iš kitų, tai tarsi darbas ir nuolatinės savęs tobulinimo dirbtuvės. 

Ar aktoriniai sugebėjimai padeda komunikacijoje?

Aktoriaus profesija turi nepatogumų: nori ar nenori vaidinti scenoje – turi tai daryti, ir turi tai daryti gerai. Iš tikrųjų niekam neįdomu, ar tau sunku, nepatogu, ar esi pavargęs, o gal šiandien nėra gyvybiškai reikiamos energijos – „Reikia ir juokini, reikia – verki“. 

Labai dažnai mes kuriame kalbas ar prezentacijas, tačiau tą ypatingą dieną nesinori nei kalbėti, nei kelti koją iš namų. Tokiais atvejais gera mokėti naudotis ir pasinaudoti aktorių patirtimi bei technikomis kaip tinkamai paruošti kalbą ir kaip paruošti save kalbai, savo kūna, savo dėmesį.

Kalbų sakymas yra sceninis menas ir čia, puikiai galime pritaikyti aktorines technikas, apšilimus, pratimus taip sustiprindami savo kalbos įtaigą.

Dėl kokių priežasčių daugumai mūsų trūksta įtaigaus kalbėjimo gebėjimo?

Dauguma iš mūsų nori gerai ir įtaigiai kalbėti, tačiau neskiria tam nei laiko, nei pastangų. Iškeldami sau labai daug uždavinių ir viskas turi būti tobulai, tačiau kaip?! Jeigu nėra repetuojama, jeigu neaišku kiek laiko kalbėsime, jeigu einant kalbėti sukyla didžiulė įtampa ir sukasi mintys: kaip nepamiršti, ką sakyti, kaip stovėti, kur laikyti rankas... ir dar šimtai tokių „jeigu“. Kokios įtaigos galime tikėtis, kai mus smaugia aplipusios įtampos ir baimės?

Jeigu norime jausti tik malonų jaudulį, o ne paniką, repetuoti tiesiog būtina. Būtina skirti laiko ruošiant kalbą. 

Kaip? Kaip repetuoti, kad nebūtų dar blogiau? Štai ypač aktualus klausimas. Nutinka taip, kad repetuotos kalbos skamba nuobodžiai, jose nelieka gyvybės, nepajuntame, kad kalbėtojas kuria mintį esamuoju laiku. Atsirandant labai tvarkingiems, teisingiems, ilgiems sudurtiniams sakiniams, klausytojai ima žiovauti arba negali suprasti ką kalbėtojas nori pasakyti. Tai tampa nebe komunikacija, o paprasčiausiu nuobodžiu monologu.

Gausu technikų padedančių pasiruošti ir suvaldyti savo mintis, kalbos struktūrą, laiką, jas naudojant, kalbant išlieka spontaniškumas, atsiveria erdvė improvizavimui, todėl labai svarbu tinkamai pasiruošti būsimai kalbai. Viešosios komunikacijos neišmoksime per naktį, bet įdėti visas pastangas jos besimokant – verta.

Įtaigus kalbėjimas – ar galima to išmokti, o gal su šia savybe gimstama?

Svarbu kokioje aplinkoje mes augame. Mes stebime komunikaciją savo šeimoje, kaip komunikuoja šeimos nariai tarpusavyje ir su išore, kiek iškalbos patiriame terpėje, kurioje formuojamės kaip asmenybės. Ir tikrai, vieni yra gimę kalbėti ir įtikinti visus savo kelyje sutiktus, kiti linkę apgalvoti, pasverti, patikrinti ir tik tada... o tuomet jau gali būti vėlu apie tai kabėti. Tenka pastebėti, jog ir vieniems, ir kitiems yra ko mokytis retorikoje. Daug ir gražiai kalbantiems reikia mokytis struktūros, akcentavimo, laiko valdymo. Tiems, kurie žino, bet mažai komunikuoja arba mėgsta dėstyti mintis raštu – būtina mokytis neverbalinės komunikacijos, intonavimo, improvizacijų. Todėl mokymų metu kiekvienas klientas turi gauti individualų dėmesį ir tik jam naudingus patarimus. Svarbiausia suprasti, kad viešojo kalbėjimo galime išmokti tik kalbant viešai. Skaitydami knygas sužinome, gauname patarimų, bet nepritaikydami, neišbandydami to praktikoje – gaištame laiką. 

Kaip įsivertinti ir suprasti, kad kalbu įtaigiai?

Pastaraisiais metais susitinku daug normalių, adekvačių žmonių, kurie patys suvokia, jog kalba per daug arba per mažai, arba paprasčiausiai nuobodžiai. Džiaugiuosi, kad žmonės nebijo stebėti ir įsivertinti save. Džiugu, kad jau nebegąsdina filmavimas ir įrašų peržiūros. Žinoma vis dar pasitaiko žmonių, trykštančių pasitikėjimu savimi ir net nepastebinčių kaip į juos žiūri  klausytojai, nepastebinčių dūsaujančios auditorijos, rodančios jiems visus galimus, pavargimo nuo kalbos ženklus. 

Geras kalbėtojas visada, nuolatos stebi, kas ir kaip vyksta auditorijoje. Būtina mokytis ne tik matyti, bet ir stebėti publiką nuo pat pirmo jūsų ištarto žodžio. Taikliau būtų, jeigu pasakyčiau, kad stebėti auditoriją reikia pradėti dar nepratarus pirmojo žodžio, dar nepradėjus kalbos. Viso kalbėjimo metu fokusuokime dėmesį ne į save ir į kalbėjimą, o į auditoriją. Nes tai lyg mūsų kalbos veidrodis, atspindys. Teoriškai kalbant sunku tai suprasti, tačiau praktikuojantis šis labai svarbus įgūdis įvaldomas gan greitai.  

Ką svarbu žinoti kiekvienam norinčiam įtaigiai kalbėti? 

Šiandien, kai toks svarbus laikas, kiekvienas norime jį valdyti ir išnaudoti kokybiškai. Dalyvaudami įvairiuose seminaruose ir mokymuose siekiame naudos, norime tobulėti, bet nutinka taip, kad neretai esame pavargę nuo ilgų ir nuobodžių kalbų, nuo kalbėtojų, besidominčių tik pačiais savimi ir tuo, kaip nepamiršti, kaip pasakyti viską, kas buvo repetuota, kad klausytojai auditorijoje patikėtų manimi kaip savo srities specialistu. Įspūdinga, bet nuobodu ir dar veltui sugaištas laikas.

Norintiems kalbėti įtaigiai, linkiu išsikelti sau iššūkį – kalbėti tik tai, kas būtina kalbėjimo temai ir niekuomet nepasiruošti kalbos, viršijančios jums skirtą laiką. 

Kalbėkime trumpai ir nenuobodžiai, stebėkite auditoriją, užmegzkite ir palaikykite su ja ryšį, tuomet visiems bus daug smagiau, o ir nauda bus nepalyginamai didesnė.