Parengė: Karolina Snieškaitė

micutaNuotr. Edvino MicutosKasdien išgirstame nuo kelių iki keliasdešimt istorijų, tačiau dažnai nesusimąstome, kas yra gera, įtaigi ir įdomi istorija. Visgi, gyvenimiškos situacijos dažnai parodo, jog asmeninės istorijos yra daug paveikesnės nei tyrimai, faktai ar skaičiai. Viešo kalbėjimo ir kūrybinio mąstymo įgūdžių trenerė, OVC Consulting partnerė Viktorija Matusevičiūtė, kuri spalio 23 d. ves praktines dirbtuves „Išdrįsk pradėti“ susitikime „Storytelling: istorijų pasakojimas“, sutiko pasidalinti savo žiniomis apie storytelling‘ą – gebėjimą pasakoti įtraukiančias, paveikias ir įsimintinas istorijas.

Pradžia – piešiniai urvuose

Paklausta, kaip atsirado storytelling‘o reiškinys, Viktorija dalijasi įžvalgomis, kad istorijų pasakojimas buvo pirminė komunikacijos forma. „Storytelling‘o pradžia laikomi pirmykščių žmonių piešiniai urvuose, kuriais buvo pasakojamos istorijos apie dievus, herojus, aiškinami gamtos reiškiniai. Manoma, kad istorijų pasakojimai pirmykštėse bendruomenėse atliko baimių ir nerimo slopinimo, reiškinių aiškinimo funkciją, o juos pasakojantys žmonės buvo laikomi gerbiamais ir įtakingais bendruomenių nariais“.

Pokalbiai, vedantys prie atradimų

Detaliau pristatydama savo veiklą, Viktorija teigia, kad didžiąją dalį laiko praleidžia vesdama mokymus, konsultuodama komandas ir organizacijas. „Padedu žmonėms labiau pasitikėti savimi kalbant viešai, o komandoms – mąstyti kūrybiškiau ir susidurti su mažiau sunkumų kuriant bei įgyvendinant naujus dalykus“.

Pašnekovė pasakoja, kad pastaruoju metu jai itin įdomu tyrinėti pokalbius tiek su artimaisiais, kolegomis ir partneriais, tiek su naujais sutiktais žmonėmis. „Patinka tuose pokalbiuose tyrinėti save ir kitus bei pastebėti dalykus, kurie padeda greičiau užmegzti ryšį, atrasti abiems pusėms vertingas temas, sprendimus konfliktinėms ar sudėtingoms situacijoms“, – Viktorija įkvepiančiai dalijasi mintimis. Moters teigimu, pokalbio dalyvius itin suartina dalijamasis patirtų pamokų, asmeninių nesėkmių istorijomis, nuoširdus rūpinimasis pašnekovu, parodytas smalsumas, dažniausiai klausimų pavidalu. Ne ką mažiau svarbi ir neverbalinė kalba – šypsnis, linktelėjimas, akių kontaktas.edvinas micutaNuotr. Edvino Micutos

Asmeninės istorijos paveikesnės nei faktai bei skaičiai

Paklausta, kaip jos gyvenime atsirado storytelling‘as, Viktorija pasakoja, kad, kaip ir kiekvienas iš mūsų, su įvairiomis istorijomis susiduria nuo tada, kiek save atsimena, o storytelling‘o pradėjo mokytis iš savo senelės, pasakojančios vaikystės istorijas. „Nesąmoningai istorijos mano gyvenime buvo nuolat ir nuo pat mažumės – mamos ir senelės pasakų, kiemo draugų istorijų forma. Tyrimai rodo, jog apie 65% mūsų kasdienių kalbų sudaro istorijos ir apkalbos“, – šypsosi moteris. Vėliau Viktorija patirties sėmėsi stebėdama savo kolegas, kurie turi daugybę istorijų, juokingų nutikimų ir geba meistriškai juos pritaikyti prie situacijos ir įtraukiančiai papasakoti.

Pasak Viktorijos, storytelling‘ą, kaip reiškinį, ji atrado taip pat per savo asmeninį patyrimą. „Sąmoningai tyrinėti ir rinkti savo bei kitų istorijas pradėjau, kai vieno susitikimo su klientu metu supratau, kad nors ir gebu neblogai argumentuoti remdamasi logika ir faktais, užsitarnauti kliento pasitikėjimą ir pastūmėti link apsisprendimo to neužteko. Pastebėjau, kad paprastas pavyzdys, kaip su kitu klientu sprendėme panašią problemą jį tąkart įtikino ir padėjo apsispręsti labiau nei faktai, tyrimai ar skaičiai“. Vėlesnė Viktorijos patirtis tik patvirtino pastebėjimą, kad asmeninės istorijos, įžvalgos, ko galima pasimokyti iš kiekvienos situacijos, o labiausiai – nesėkmių ir „susimovimo“ istorijos yra paveikesnės nei loginiai argumentai, technikos ir modeliai.

Amžius – nesvarbus

Paklausta, kuriai amžiaus kategorijai yra lengviausia mokytis storytelling‘o, Viktorija neišskiria vienos grupės. „Kartą per mokymus prie manęs priėjo vyresnio amžiaus moteris. Buvo džiugu girdėti, kad nepaisant to, jog save laikė puikia istorijų pasakotoja, mokymuose ji atrado pasakojimo struktūrą, padedančią nuvesti klausytoją prie esminės istorijos žinutės. Kitą kartą bendraujant su vienu jaunuoliu išgirdau, kad jis pirmąkart suprato, kokios istorijos svarbios ir paveikios jo kalboje bendraujant su klientais“.

edvinas micuta 2Nuotr. Edvino MicutosViktorijos teigimu, turimų papasakoti istorijų kiekį ir kokybę lemia ne amžius, o tai, kaip žmogus reflektuoja jį supančią aplinką, įvykius, patirtis. Kita vertus, šiandien interneto, socialinių tinklų, įvairių tinklaraščių dėka, per tą patį laiką mus atakuoja kur kas daugiau turinio, nei anksčiau, tad autentiškos, asmeninės istorijos, kurių negali „suguglinti“ įgauna kitą vertę ir prasmę.

Naudinga ne tik versle, bet ir asmeniniuose santykiuose

Kalbant apie storytelling‘o praktinę naudą, Viktorija pirmiausiai pamini profesinę sritį. „Lengviausiai istorijų vertę ir prasmę matau susitikimuose su klientais ir partneriais – jaučiu, kad istorijos ir pavyzdžiai padeda jiems labiau pasitikėti manimi ir savimi priimant vieną ar kitą sprendimą, ryžtis pasielgti vienaip ar kitaip. Jaučiu, kad istorijos taip pat padeda ugdant žmones, perteikiant didelius kiekius informacijos – labiau sudomina, įtraukia, energizuoja, padeda suprasti ir įsiminti, išlaikyti dėmesį ilgą laiką“.

Moters teigimu, storytelling‘as yra itin veiksmingas siekiant didinti pardavimus. „Dažniausiai storytelling‘o mokymus tenka vesti pardavėjams. Galime pasakoti istorijas apie save, savo organizaciją, produktus ir paslaugas, kitus klientus, įvairius įvykius savo ir kitų gyvenimuose. Istorijos padeda išsklaidyti klientų prieštaravimus ir abejones tavimi, tavo produktu ar paslauga.“

Mokėti pasakoti geras istorijas pravartu ir asmeniniame gyvenime. „Istorijos neformaliuose pokalbiuose su draugais ar artimaisiais tiesiog daro mus įdomesniu, gyvesniu, spalvingesniu pašnekovu, padeda megzti emocinį ryšį ir pasitikėjimą.“

Paklausta, kokia girdėta istorija labiausiai įsiminė jai pačiai, Viktorija daug negalvojusi atsako: „Turiu silpnybę trumpoms istorijoms, žodžio tikslumui ir taiklumui. Labiausiai man įstrigusi – Hemingvėjaus šešių žodžių istorija „For sale: baby shoes, never worn. Lietuviškai gaunasi tik penki žodžiai, kurių užtenka papasakoti labai liūdnai istorijai – „Parduodama: kūdikio bateliai, niekad nenešioti“.

Aktualumas, rišlumas, intriga

Paklausta, kokie aspektai yra būtini įtaigiai ir įsimintinai istorijai, Viktorija dalinasi keturiais esminiais patarimais tam, kad kiekvienas galėtų tokią istoriją papasakoti:

  1. Žinok, ką nori pasakyti savo istorija. Pasirink adekvačią ir aktualią situacijai ir pašnekovui istoriją. Prieš ją pasakodamas žinok, kokią vieną esminę žinutę nori ją savo pašnekovui perduoti.
  2. Suasmenink ir sukonkretink savo istoriją – pritrauk ją prie konkretaus klausytojo, praturtink konkrečiomis detalėmis, aiškiai įvardyk pagrindinių veikėjų emocijas, pastangas. Sudėliok istoriją, atsirenkant, kuriuos dalykus svarbu šiuo konkrečiu atveju paminėti, o kuriuos galima praleisti. Daryk pauzes ties svarbiausiais akcentais.
  3. Fiksuok tau nutinkančias istorijas, kad, esant poreikiui, turėtum, ką papasakoti. Tam ypač tinka įvairūs nemalonūs gyvenimo įvykiai ir nutikimai. Kai kitakart nutiks kažkas blogo ar nemalonaus, pagalvok, kokią istoriją apie tai gali pasakoti sau ir kitiems, kad ji tave ir kitus augintų.
  4. Istorija nebūtinai turi būti tavo, bet svarbu, kad ji būtų tikra ir tau prasminga. Stenkis, kad istorija nebūtų plokščia, išlaikyk klausytojo susidomėjimą, intrigą, smalsumą iki pat pabaigos. Tam reikia praktikos – treniruotis gali pradėti jau dabar, saugiose situacijose, kasdieniuose pokalbiuose su artimaisiais ar draugais.