Parengė: Ieva Daubaraitė

Moterims tapus mamomis gyvenimo tėkmė taip užsisuka, kad laiko sau, savo svajonėms bei siekiams lieka mažiau. Gyvenimas tampa labiau užimtas nei prieš tai, bet širdis kartais kužda, kad norisi pokyčio. Vaikai ir rūpestis jais, šeima atrodo neperlipama siena, kad įvyktų pokytis. Kaip pokytį daryti mamoms klausiame lektorių, dalyvausiančių lapkričio 9 d. pokyčių konferencijoje „Išdrįsk pradėti. Žingsniu toliau“ Klaipėdoje – emocijų paleidimo trenerio Ryčio Lukoševičiaus bei verslininkės, finansų ekspertės bei sertifikuotos koučingo specialistės Milanos Jonikienės ir kviečiame pasidalinti savo patirtimi bei įžvalgomis.

milanaNuotr. asmeninio archyvo„Pagrindinis patarimas, kurį visada duodu mamoms su vaikais, o ypač su keliais vaikais, tai nustoti laukti idealaus momento ir ramios, netrukdomos aplinkos, nes greičiausiai tokios nebus. Arba ji bus taip retai, kad tikrai nesinorės to laiko leisti kažkokiai savo veiklai“, – pataria Rytis.

Vaikai sustiprina ir įkvepia pokyčiui

„Mano gyvenime vaikai atnešė daug augimo, nes parodė tokias vietas savyje, kurių net neįsivaizdavau: pykčiai, baimės, nerimai, su kuriais teko susitikti. Taip pat tapo akivaizdu, kad kartais turėsiu ginti juos nuo, deja, atrodytų normalaus kitų elgesio. Kai suaugę ateina prie vaiko ir jį liečia, nors kito suaugusio niekada nedrįstų kutenti ar liesti be jo leidimo. Vaikai suteikė galimybę pamatyti kiek daug baimių buvo atsinešta apie tai, kas nutiks, kaip jie užsigaus ir susižeis. Tai jau praėjome prieš kelis metus ir dabar mano mergaitės lipa taip aukštai ir sudėtingai, kad kai kurie gerokai vyresni vaikai bijo arba negali to padaryti, nes juos „saugojo" ir jiems „neleido““, – savo patirtimi ir nuomone dalijasi Rytis Lukoševičius.

Milana Jonikienė motinystės patirtį prisimena kaip stimulą gyvenime siekti daugiau: „Jeigu moteris sąmoningai prisiima rolę vien tik rūpintis vaikais ir būti mama, tai yra jos pasirinkimas. Jei vien tik rūpintis šeima ir vaikais atrodo nepakankama ir moteris nori siekti savirealizacijos ir kitais būdais, tai irgi yra jos pasirinkimas. Mano asmeniniuose pokyčiuose vaikai buvo ir yra ne kliūtis, o priežastis. Sprendimas siekti turtingo ir laimingo gyvenimo gimė būtent dėl vaikų. Man svarbu, kokį pavyzdį, ir kokią mane mato mano vaikai.  Nesakau, kad buvo lengva. Tačiau, kai buvo sunku, visuomet sau primindavau, vardan ko noriu keistis“, – prisimena Milana. Prieš beveik 20 metų jai teko pasakyti savo sūnui, kad nėra pinigų net Kijevo kotletui, santykiai išgyveno visišką krizę, savivertė buvo tokia žema, jog atrodė,  kad gal tos šviesos tunelio gale nėra. BET – nepaisant visko – ji IŠDRĮSO. Per vienerius metus pakeitė viską, ką gali pakeisti moteris per tokį laiką – išėjo iš subyrėjusių santykių, ją surado jos gyvenimo vyras (su kuriuo žygiuoja kartu jau 19 metų), pakeitė gyvenamą vietą,  išsiskyrė, ištekėjo, „subankrotino“ verslą, pagimdė.

Pradėti pokyčiui nereikia laukti tobulos akimirkos

Rytis Lukoševičius, pats tapęs tėvu prisimena, jog gimus vaikui atsiranda daug rūpesčių ir lieka vis mažiau laiko. Pritrūksta poilsio ir pasirūpinimo savimi, nes vaikas pirmaisiais metais reikalauja daug dėmesio, meilės ir energijos. „Tuo pačiu turiu keletą pavyzdžių, kaip tai visiškai nesutrukdė mamoms, kurios liko vienos, pradėti suktis, kurti ir daryti ko nori jos, tiesiog kitaip. Neidealiai, su vaiku ant rankų, prašant kartais daugiau pagalbos nei jos norėtų. O kartais net neturint ko paprašyti. Didžiausia kliūtis tampa tikėjimas, kad jeigu neturiu tiek laiko ar resursų kiek įsivaizduoju, kad reikia, tai vis tiek nesigaus, tad geriau ir nepradėti. Bet kokie veiksmai atneš augimą ir pokyčius ir duos gerokai daugiau naudos negu idealūs veiksmai, kurie niekada nesulaukė savo „idealaus" laiko“, – skatindamas moteris pradėti patarimais dalijasi Rytis.rytisNuotr. Kersti Niglas

Milana iš savo asmeninės patirties priduria, jog viskas priklauso nuo to, kokį pokytį norime daryti. Priklauso, ar mama augina vaikus viena, ar turi partnerį, ar turi šeimos palaikymą. Dažnai motinystė yra kliūties iliuzija, nes įsivaizduojama, kad nuolatinis buvimas su vaikais ir nuolatinis rūpinimasis jais yra pats geriausias sprendimas. Ir jeigu tas buvimas tampa moteriai kančia, tuomet kenčia visi, net jei moteris vengia tai parodyti, bijodama aplinkinių ar kitų šeimos narių nuomonės.

„Įžvelgiu labai daug teigiamų dalykų derinant motinystę su karjera/savirealizacija – išmokstame puikiai planuoti laiką, organizuoti, paskirstyti užduotis, vadovauti, atsisakome perfekcionizmo. Taip pat leidžiame vaikams užaugti savarankiškesniems, įsitraukti į šeimos reikalus vyrui (vaikų seneliams, tetoms...), išmokstame paprašyti pagalbos ir nepaisant to jaustis stipriomis, esame pavyzdžiu vaikams, turime svajonių ir tikslų, laikas su šeima tampa vertingesnis, kokybiškesnis, augame ir išmokstame naujų dalykų, kuriuos galime perduoti vaikams, pagaliau jeigu įgyvendiname pokytį, kurio tikrai norime, esame laimingos“, – sako Milana

Kaip suderinti rūpinimąsi vaikais ir pokyčius?

Ryčio Lukoševičiaus nuomone, jeigu barjeras yra rūpinimasis vaikais ir tai tampa pagrindiniu pasiteisinimu, tai čia tas pats kaip atėjus iš mokyklos į universitetą skųstis, kad viskas kitaip: „Reikia pripažinti, kad TAIP gyvenimas dabar yra kitoks ir vaikas nėra kliūtis ar atsitiktinumas, jis yra tai, ko ir norėjome. Bet jei vis tiek tai atrodo kliūtis, reikėtų sugrįžti mintimis į tą momentą, kai pasirinkote pradėti vaiką ir dar kartą susijungti su tuo jausmu, kad darėte, tai ko norėjote“, – susivokti savyje padeda Rytis. „Tada praeina nepasitenkinimas, nes tas jausmas labai paprastas – mes visada darome tai, ką norime. Kai pamatome, kad rezultatai nesigavo tokie, kokių tikėjomės, tik tada atsiranda ieškojimas „kas buvo ne taip.“

Kartais susiduriu su mamomis, kurios skundžiasi, kad nieko negali, nes „privalo“ rūpintis vaikais. Tada seka koks dvidešimt minučių ginčas, kai sakau, kad neprivalote to daryti, visiškai neprivalote, nes yra kas nesirūpina – jos taip renkasi. Kai kažkuriuo momentu mamos pripažįsta realybę, kad kasdien nori, renkasi rūpintis, nes joms rūpi, kad vaikai būtų pamaitinti, aprengti, paglostyti. Rūpi ir tai, kad kiti negalvotų, kad jos blogos ar dar bet kokias priežastis, tada nurimsta ir nustoja kaltinti aplinkybes. Tam įvykus, jos paprastai sugrįžta į dėkingumą, nes akivaizdu, kad tai veikia. Iš to dėkingumo jeigu norisi dar kažką daryti, tai tampa žymiai paprasčiau ir akivaizdžiau“, – savo įžvalgomis dalijasi Rytis.

Milana Jonikienė pirmiausia pataria pagalvoti, kodėl mes, moterys, norime šio pokyčio ir ką tas pokytis mums atneš, o tik tuomet, ką ir kaip reikia daryti: „Nes jei kyla labai stiprus „Kodėl?“, tai mes sukuriame pakankamai energijos tam pokyčiui įgyvendinti bei randame pakankamai  laiko ir jėgų. Taip pat pasitikriname, ar tas norimas pokytis iš tikrųjų mums ir mūsų“, – priduria pašnekovė. „Rūpintis vaikais tikrai galime ir darant pokytį, gal vertėtų tik peržiūrėti savo požiūrį, kas lėmė, kad rūpinimasis vaikais tapo barjeru? Kas iš tikrųjų yra „rūpinimasis vaikais“? Ir gal vertėtų pakalbėti su mamomis, kurioms vaikai nebuvo kliūtis pokyčiui?“ – pataria Milana.

Pabaigai lektorius apsibendrina: „Kai mes žiūrime į tikslą, tai randame būdus jam pasiekti, kai ieškome kliūčių, tai randame kliūtis. Todėl reikėtų susikoncentruoti į tai, ko norime ir kasdien keletą kartų klausti savęs: o ko reikia, kad tai įvyktų? Ką aš dabar galiu padaryti, kad tai įvyktų? Šie paprasti klausimai ir fokusas į tikslą, duoda nuostabius rezultatus“, – moteris išdrįsti pradėti skatina Rytis Lukoševičius.