Milanos Jonikienės, žinomos finansų ekspertės, verslininkės, M Capital bendrasavininkės, sertifikuotos koučingo specialistės, sėkmės kelią puikiai iliustruoja jos mėgstama V. Čerčilio frazė: sėkmė yra žingsniavimas nuo vienos nesėkmės link kitos neprarandant entuziazmo. Pasak Milanos, kelias į sėkmę būna visoks, ir tų sunkių momentų tikrai netrūksta. Klausimas, kaip tu reaguoji pargriuvęs – lieki gulėti ar atsistoji ir eini toliau. Šiandien Milanai sėkmė yra laisvė rinktis: rinktis, ką dirbti ir su kuo, kiek dirbti ir kiek atostogauti, kada išeiti į pensiją.

Kovo 30 d. vyksiančioje pokyčių konferencijoje „Išdrįsk pradėti. Žingsniu toliau“ M. Jonikienė skaitys pranešimą „Nuo finansinės duobės iki laimės versle – drąsos žengti toliau kaina“. M. Jonikienė konferencijoje kalbės apie drąsą paleisti, sėkmę versle, pasirinkimą siekti savo tikslų sau tinkančiais būdais. O apie sėkmės receptus, dietą finansams ir kaip pasiekti finansinės nepriklausomybės, Milana dalinasi pokalbio metu.

399

Papasakokite trumpai apie savo kelią link finansinės nepriklausomybės ir mylimos veiklos atradimo. Kada vyko virsmai?

Noriu pradėti nuo vaikystės. Yra tokia teorija, kad vaikams yra parašomas gyvenimo scenarijus iki maždaug aštuonerių metų amžiaus. Taigi aš mąsčiau, kokį gyvenimo scenarijų parašė man mano tėvai. Augau mažame kaimelyje, mano tėvai buvo ūkininkai, tačiau tikėjimo manimi ir pasitikėjimo niekada netrūko. Mano mama visą laiką sakė, kad aš tapsiu prezidente ir kad man viskas sekasi. Ir aš kažkaip tikėjau, kad man viskas sekasi. Mokyklą baigiau aukso medaliu, bet tai nebuvo kažkoks sunkus  darbas. Ko gero tas pamatas sėkmei buvo tėvai, jų meilė, palaikymas ir tikėjimas.

Manęs dažnai klausia, kaip tu atradai tai, ką tu myli. Man žodis „atradai“ yra toks įdomus, nes aš išties neieškojau – aš tiesiog žinojau. Nuo mažų dienų žinojau ir turėjau svajonę būti mokytoja. Aišku, per gyvenimą labai kito interpretacijos apie tai, kas yra mokytojas. Vaikystėje svajodavau, kad esu mokytoja: apipiešdavau ąžuolinę spintą kreida ir įsivaizduodavau kaip aš sprendžiu, rašau, kaip manęs klauso mokiniai. Prisimenu tą gerą jausmą. O svajonės pildosi, ir aš tapau mokytoja – baigiau pedagoginį universitetą. Deja, švietimo sistemoje aš negalėjau uždirbti tiek, kiek, mano nuomone, buvau verta. Galėjau realizuoti tik vieną pusę -mokyti ir mėgautis. Ir šiai dienai man didžiausia vertybė yra dalintis, įkvėpti, mokyti.

Lemtingi virsmai įvyko, kai 1997 metais aš „subankrotinau“ savo pirmąjį verslą, užklupo finansinė duobė ir santykių krizė.

Po užklupusios finansinės duobės Jūs ryžotės pokyčiui. Iš kur sėmėtės drąsos ir ryžto? Koks momentas buvo lemtingas?

Kaip dabar prisimenu - buvo lapkričio mėnuo, niūrus ruduo, stipriai snigo, drėbė šlapdriba. Jau jutau, kad mano verslas ties bankroto riba. Aš išmokėjau iš kasos paskutinius pinigus darbuotojams, po kelis litus, kad jie išgyventų ir neišeitų iš darbo. Sau nepasiėmiau eilinį kartą nieko, tiesiog nebuvo iš ko pasiimti. Grįžau namo, o namie buvo absoliuti santykių krizė. Kaip aš sakau, įmonėje būna bankrotas, o santykiuose – krizė. Atrodė, kad tos šviesos tunelio gale išvis nėra. Aš prigriebiau savo sūnų iš kaimynų, jam tuo metu buvo septyneri. Atėjome namo, sūnus atidarė šaldytuvą, o ten - Kijevo kotletas. Ir mano vaikas sako: „Mama, noriu Kijevo kotleto“.  „Negalime imti, Kijevo kotletas – tėčio“. Santykiai buvo tokie prasti, kad mes net maistą pirkome atskirai. Vaikas į mane tuomet pažiūrėjo ir uždavė klausimą: “Kodėl mes negalim nueiti į parduotuvę ir nusipirkti?“. Tą jausmą aš labai gerai prisimenu ir iki šiol negaliu ramiai pasakoti, nes turėjau pasakyti savo vaikui: „Ne, mes negalime, nes neturime pinigų“.

Tas kertinis ir labai tvirtas momentas, kai aš priėmiau sprendimą - darysiu viską tam, kad niekada daugiau savo vaikams netektų pasakyti, kad mes neturime pinigų maistui. Ir po to įvyko labai daug pokyčių. Praktiškai per metus aš pakeičiau viską, ką buvo galima pakeisti: aš išėjau iš santykių, mane surado mano dabartinis vyras, išsiskyriau, pakeičiau gyvenamą vietą, susituokiau, pastojau, pagimdžiau, išėjau iš veiklos, „subankrotinau“ verslą (juokiasi) –  viskas įvyko per vienerius metus. Tai reiškia, kad viduje buvo taip stipru, kad  aš nusprendžiau, kad blogiau nebus, ir aš dariau.

Kartais yra geriau paleisti?

Aš galvoju, kad ypatingai mums, moterims, tai yra pakankamai sudėtinga. Mes esame linkusios galvoti apie kitus, kaip tai paveiks aplinkui esančius, o save paliekam paskutinėje vietoje. Jeigu mums blogai, bet artimiesiems nėra taip labai blogai, tai mes linkusios pasiaukoti. Ir tas aukos sindromas priveda prie nelabai teigiamų dalykų. Todėl mes po to nedrįstame, nesiryžtame. Ir čia labai svarbus palaikymas.

Ar prie jūsų sėkmės ir finansinės gerovės prisidėjo jūsų vyras? Kaip svarbus yra sutuoktinio ar partnerio palaikymas?

Iš pradžių buvo tėvų palaikymas. Po to palaikymo iš buvusio vyro nebuvo, ir viskas važiavo žemyn. Galiausiai atsirado dabartinis mano vyras, su kuriuo mes jau beveik 19  metų kaip vedę, ir iš jo turėjau ir turiu besąlyginį palaikymą, ką aš bedaryčiau. Jis niekada neabejoja manimi, net jei aš abejoju savimi. Aš tikiu, kad kaip už kiekvieno stipraus vyro stovi stipri moteris, taip už stiprios moters arba daugiau pasiekusios būna partneris, tėvai, draugas, draugė –  žmogus, kuris labai palaiko.

Kartais mes esame linkusios manyti, kad viską pasiekėm pačios, bet pakapsčius giliau –  sprendimą mes turime priimti pačios. Ir kada priimame sprendimą, tada atsiranda galimybės, atsiranda tinkami žmonės. Todėl yra labai svarbu apsupti save tinkamais žmonėmis. Aš visada stengiuosi vadovautis penkių žmonių taisykle. Paimkite penkis žmones, su kuriais daugiausiai bendraujate. Bendravimas gali būti per knygų skaitymą, audio ar video klausymą. Ir tada paimkite jų pajamų vidurkį, tai bus jūsų pajamų vidurkis, paimkit jų sveikatos vidurkį, tai bus jūsų sveikatos vidurkis, paimkit jų gyvenimo kokybę, tai bus jūsų gyvenimo kokybė. Jeigu nėra dabar, tai bus ateityje. Tai reiškia, kad stipresni žmonės mus tempia į viršų, silpnesni žmonės mus tempia į apačią. Ar mes norime visą laiką tempti kitus?Milana happiness

Kas jums yra sėkmė?

Dabar man sėkmė yra laisvė, tiek emocinė, tiek finansinė. Laisvė pasirinkti kiek aš darau, ką aš darau, kada aš darau, kur aš būnu, kiek aš atostogauju, kiek aš dirbu, kiek dalinuosi – man tai yra sėkmė.

Ne paslaptis, kad šiuolaikinės moterys patiria didžiulį visuomenės spaudimą, kai būna įspraustos į atitinkamus standartus: baigti mokslus, sėkmingai ištekėti, pasidaryti karjerą, būti gera mama ir žmona, o svarbiausia visa tai padaryti savo laiku. Kaip tai padaryti? Ar reikia daryti kaip visi?

Labai tinka Einšteino posakis: jeigu daryti tuos pačius dalykus (kaip visi) ir tikėtis kitokio rezultato (kitokio gyvenimo, negu gyvena visi) – būtų beprotybė. Iš principo aš nelabai mėgstu taisykles, aš suprantu, kad jų reikia. Man taisyklės turi būti logiškos, priimtinos ir tinkančios man. Visas kitas aš ignoruoju (juokiasi). Sutinku, kad yra stereotipai. Kitas klausimas, kokius stereotipus mes kiekviena turime savo galvoje ir ko iš tiesų norime. Yra visuomenėje stereotipas, kad į pensiją reikia išeiti 65-erių, nes taip parašyta įstatyme, bet niekur įstatyme neparašyta, kad uždrausta į pensiją išeiti anksčiau. Čia yra apie gebėjimą kelti klausimus sau ir ieškoti atsakymų.

Kaip paskatinti moteris, gaunančias stabilias pajamas ir turinčias mažų vaikų ryžtis pokyčiams? Dažnai yra baimė prarasti stabilias pajamas ir rizika, kad nauja veikla gali nepasisekti. Koks galėtų būti pirmasis jų žingsnis?

Visi žmonės labai nori recepto. Instrukcijos, ką padaryti, kad man pasisektų. Koučingas išmokė, kad viskam yra sava priežastis. Jeigu kažkas gauna minimalų atlyginimą (aš nenoriu įžeisti nė vieno žmogaus), tai jis pasirinko tokį darbą su tokiu atlyginimu. Aš manau, kad bet kurioje šalyje, o ypatingai Lietuvoje, absoliučiai visi turi galimybes. Ir aš esu to pavyzdys. Tai jeigu aš galiu, tai reiškia, kad kiekvienas gali.

Tai pirmas receptas yra kelti klausimą: ar man patinka taip gyventi, kaip aš gyvenu? Ir jeigu gali konstatuoti, kad nepatinka, tai tada kelti kitą klausimą: gerai, o ką aš galiu padaryti šiandien, dabar?

Kai žmonės klausia, nuo ko pradėti, aš visada sakau, rask sau mokytoją. Tas mokytojas gali būti asmuo, gali būti seminarai, gali būti knyga, audio įrašas, gali būti grupė, kažkoks klubas. Reikia rasti žmonių, kuriems tai yra pavykę. Reikia tiesiog susirasti tinkamą būdą, kaip tu gali išmokti to, ko nemoki.

Dabar itin aktualus yra klausimas apie senatvės pensiją. Jums dar iki oficialios pensijos toli, bet jau galėtumėte nedirbti ir išeiti į ankstyvų poilsį. Kaip jums tai pavyko? Koks yra efektyviausias būdas sukaupti pinigų oriai senatvei?

Grįžtam vėl prie pasirinkimų (juokiasi). Pirmiausia mes turime suvokti, kas bus, jeigu mes nieko nedarysime. Prasideda viskas nuo diagnostikos. Labai gerai moterims tinka pavyzdys apie dietą. Po pirmo ir antro nėštumo aš priaugau virš 25 kilogramų ir kai manęs sesė jau neatpažino (juokiasi), tada aš pasižiūrėjau į veidrodį ir suvokiau, kad aš turiu du pasirinkimus: mažiau valgyti ir daugiau judėti. Abu dalykus daryti kartu, nes nėra kito pasirinkimo. Aš galiu toliau žiūrėti į veidrodį ir galvoti, kad aš stora, sau nepatinku ir esu nelaiminga. Bet tai nieko nekeičia. Tai su pensija lygiai tas pats. Mes galime eiti į darbą, uždirbti tiek, kiek uždirbame, niekur nesimokyti, daryti tą patį, ką darome, išleisti visus pinigus ir taip nugyventi tuos keturiasdešimt metų. Kai sukaks 65-eri, mes gausime, na duok Dieve, 300 eurų ir „numirsime badu“. Turi būti kažkoks motyvas, kuris paskatintų apie tai pagalvoti.

Visi žmonės klausia, kaip man pavyko. Atrodytų, kad atsibudau vieną dieną ir supratau, kad galiu neiti į darbą, bet taip nebuvo. Aš turėjau finansinį planą. Žmonės Lietuvoje gyvena be finansinio plano, jie gyvena nuo algos iki algos. Kai tu neturi plano, tai gyvenimas už tave suplanuoja. Ir mano planas buvo labai aiškus: turėti pagrindą saugiose investicijose, turėti geresniam gyvenimui vidutinės rizikos investicijų, ir prabangiam gyvenimui – aukštos rizikos investicijų. Planas yra paprastas. Klausimas yra, ką aš šiandien esu pasiruošusi padaryti, tam, kad aš tą pagrindą turėčiau. Ne rytoj, ne nuo pirmadienio, ne nuo kitų metų, ne nuo tada kai pastatysiu namą, ne nuo tada kai užauginsiu vaikus, kai nusipirksiu mašiną ar daugiau uždribsiu, bet šiandien.

Taip, kaip mes einame pas gydytoją dėl ligos, turime eiti pas finansų ekspertą ieškoti recepto dėl finansų, nes kiekviena situacija yra individuali. Jeigu tos srities ekspertas, įvertinęs esamą finansinę padėtį, pasako, kad reikia investuoti mažiausiai penkiolika procentų nuo gaunamų pajamų, o tu pasižiūri, kad tau nelieka tų penkiolikos procentų, tai reiškia, kad tu turi „ligą“ – tu per mažai uždirbi. Šitoje situacijoje galima taikyti dietos principą – daugiau judėti, mažiau valgyti. Gali būti, kad reikia ir daugiau judėti – daugiau uždirbti, ir mažiau valgyti – mažiau išleisti.IMG 8349

Jei galėtumėte grįžti penkiolika ar dvidešimt metų atgal, kokį patarimą duotumėte sau?

(Juokiasi). Penkiolika ar dvidešimt metų atgal buvo 1997... Tuo metu priėmiau tuos sprendimus, kuriuos ir dabar patarčiau sau priimti. Išdrįsti, paleisti ir eiti pirmyn. Lygiai taip pat. Gal reikėjo anksčiau tą sprendimą priimti, bet tai būtų neteisinga, nes mes priimame sprendimus tada, kai mums ateina laikas. Todėl reikia padėti sau tą laiką subrandinti. O šiaip moterims palinkėčiau drąsos, ieškoti mokytojo, ieškoti įkvepiančios asmenybės. Galite pradėti nuo pasiūlymo susitikti kavos, susitikti papietauti arba tiesiog parašyti tam žmogui, kuris jus įkvepia.

Kovo 30 d. konferencijoje „Išdrįsk pradėti. Žingsnis toliau“ skaitysite pranešimą „Nuo finansinės duobės iki laimės versle – drąsos žengti toliau kaina“. Tai bus jau trečioji „Išdrįsk konferencija“, ir panašių renginių skirtų moterims vis daugėja. Ar tai moteriškas solidarumas ar kažkas daugiau? Ką jums tai reiškia?

Dabar ant bangos yra realizuota, harmoninga, savimi pasitikinti, uždirbanti, savivertę turinti moteris. Jeigu tos konferencijos vyksta, reiškia jos turi klausytoją. Dažnai užtenka tiesiog apie save papasakoti, kaip buvo ir kokį sprendimą tu priėmei. Atrodo, nieko nepatarei, nerekomendavai, tiesiog pasidalinai ir tai taip įkvepia. Aš galvoju, kad reikia pamatyti pavyzdį ir suprasti, kad jis irgi yra žmogus, kuris išdrįso, kuriam buvo sunku, ir  dabar pasiekė ir yra laimingas. Tai reiškia ir aš galiu. Aš dalyvauju konferencijoje būtent dėl to. Dalintis įkvėpimui ir motyvavimui man yra labai labai svarbu, nes galiu pažadinti norą gyventi.

Daugiau apie sėkmę versle ir finansinę nepriklausomybę, išgirsite LITEXPO parodų ir kongresų centre Vilniuje, kovo 30 d. (šeštadienį) moterims skirtoje konferencijoje „Išdrįsk pradėti. Žingsniu toliau“ išklausę Milanos Jonikienės pranešimą „Nuo finansinės duobės iki laimės versle – drąsos žengti toliau kaina“. Renginyje pranešimus taip pat skaitys ir praktines dirbtuves ves su pokyčių įgyvendinimo temomis dirbantys psichologai, koučingo specialistai, lektoriai.


Bilietai čia!