Parengė: Irma Vosylienė

Motinystė – tai darbas 24 valandas per parą / 7 dienas per savaitę, bet ką daryti, kai nebedžiugina tai, ko imatės? Erzina vaikai? Dažnai svyruoja nuotaika, o ašaras iššaukia net paprasčiausios smulkmenos? Kas geriau – būti pikta, verkti ar tiesiog paspausti „persikrovimo” mygtuką? Pajutus, pirmuosius pervargimo simptomus, stabtelėkime, kad pagalvotume, kaip galėtumėte padėti sau.

Savo mintimis bei patirtimi apie tai, kaip išvengti katastrofos bei netapti tiksinčia bomba savo pačių namuose, dalinasi Laura Rimkutė, Lina Gulbinaitė ir Kristina Laučienė, spalio 12-13 dienomis dalyvausiančios patyriminiame „Išdrįsk sustoti“ savaitgalyje Birštone.

Motinystė – tai darbas, nors iš ties malonus, tave nuolat supa šypsenos, juokas ir atradimai. Tačiau padidėjęs atsakomybių kiekis kartais tampa sunkiu krūviu, tuo įsitikinusi psichologė, dalyvausianti „Išdrįsk sustoti“ savaitgalyje, Laura Rimkutė. Tuo tarpu šokio ir kūno judesio terapijos praktikė Lina Gulbinaitė, teigia, kad „kaip neišprotėti“ – jokių formulių nėra, tiesiog reikia išmokti jausti save ir kartais padaryti „restart’ą“ savo noru, o ne laukti kol prireiks priverstinio poilsio“. Juoko jogos trenerė Kristina Laučienė tikina, kad sutvarkyti namai, suplauti indai ir padaryti namų darbai dar negarantuoja harmonijos, norint „neperdegti“ išmokime prašyti pagalbos, organizuoti savo laiką – suteikime sau erdvės.

laura rimkutė nuotr.autorius asmeninis archyvasNuotr. asmeninio archyvoPsichologė Laura Rimkutė: tik pilnavertiškai pailsėję ir pasirūpinę savimi galime džiaugtis gyvenimu bei spinduliuoti meile kitiems.

„Tapus mama gyvenime atsiranda daug dalykų, kuriuos padaryti „reikia“ ir lieka daug mažiau tų, kurių „noriu“. Pakitęs atsakomybių kiekis nepalieka pasirinkimo nedaryti tų „reikia-būtina“ darbų. Ir kiekviena iš mūsų įsisuka į „privalau atlikti“ rutiną.

Moterims, kaip aš, nemėgstančioms suvaržymų, psichologiškai sunku pakelti apribojimus atsiradusius motinystės metu: susijusius su maitinimusi, laisvalaikiu, miegu ir kitose srityse. Ima varginti tai, kad dauguma artimos aplinkos žmonių nustojo domėtis mumis kaip asmenybe. Pamenu, pirmuosius metus po gimdymo, ateinu į kirpyklą, o mano draugė kirpėja tik ir kalba apie vaikus, rodos, kitų temų ir interesų nebelikę (tartum vienintelė tema ir sritis, kurioje aš specializuojuosi yra sauskelnės, pirmųjų dantų dygimas, košių virimas ir t.t.). Liūdna, kad draugė nesuprato, kaip noriu bendrauti, kalbėti apie tai, kuo domėjausi iki gimstant vaikui, apie darbą, apie tai, kas vyksta pasaulyje, ir patikėkite, užtruko, kol susigrąžinau pokalbių temų įvairovę į savo gyvenimą. 

Dažnai mūsų jėgas ir energiją suryjantys kasdieniniai darbai, pareigos ir nuolatinis bandymas suderinti daugybę darbų vienu metu veda mus prie „perkaitimo“. Neatrandant laiko sau, esant miego trūkumui ir kitų veiksnių įtaka lemia pervargimą. Išsekus jėgoms mažėja mūsų produktyvumas, slopsta pasitenkinimas tuo, ką darome.

Vienas iš variantų padėti sau – poilsis be vaikų, nors ir neilgas, tačiau kokybiškas, tikrai turėtų pagerinti jūsų savijautą. Bėda ta, kad širdį suspaudžia kaltės jausmas. Tad kaip atsipalaiduoti? Ir apskritai, ar tai įmanoma? Žinoma, kaltės jausmas glaudžiai siejasi su jūsų vaikų amžiumi. Auginant kūdikį, natūralu, kad sunku jį palikti kažkieno kito priežiūroje ir lyg niekur nieko išvažiuoti atostogų. Tokiu atveju, pakaktų bent valandėlės laiko skirto tik sau. Patikėkite, kito suaugusiojo globoje jūsų mažyliui nieko nenutiks, o pora kokybiškų akimirkų su savimi, pasivaikščiojant gamtoje, apsilankymas SPA, kirpykloje ar tiesiog išgertas puodelis kavos su artima drauge padės jums nurimti – atgauti jėgas. 

Vaikui augant, turėtų darytis vis natūraliau išmokti trumpam atsiskirti nuo jo, leisti sau „įkvėpti oro“, pailsėti ir pakilios nuotaikos grįžti į šeimą. Jei labai sunku, kankina nerimas, pasilikite galimybę sau bet kada paskambinti savo šeimai. Bet atminkite, neskambinkite per dažnai – poilsis bus kur kas kokybiškesnis, jei sugebėsite pilnai įsijausti į tai, ką veikiate, mintimis būsite čia ir dabar, o ne ten, namuose. Nenuogąstaukite, kaip sekasi jūsų vaikams, atsipalaiduokite, juk pailsėjusi jūs būsite daug produktyvesnė, o jūsų ir vaiko ryšys tik sustiprės.

Galbūt teigsiu per drąsiai, bet man kartais atrodo, jog dauguma mūsų esame užauginti su per mažai meilės sau. Mus taip auklėjo, o gal per mažai mokė mylėti save. Rodos, gyvename visuomenėje, kurioje žmonės yra užmiršę save. Dažna mama tiek rūpinasi vaikais, kad visiškai pamiršta pasirūpinti savimi. Ir kai taip nutinka, galiausiai kenčia visi: tiek pati moteris, tiek jos šeima. Tik pilnavertiškai pailsėję ir pasirūpinę savimi mes galime iš tiesų džiaugtis gyvenimu, spinduliuoti meilę jam. Spinduliuoti meilę, kurios iš mūsų turi išmokti mūsų pačių vaikai. Tad jei norite juos išmokyti būti laimingais, pirmiausiai turite to išmokti pačios. Vaikai mokosi iš pavyzdžio, o ne iš teorijos, kurią jiems pasakojate. Laimingi žmonės, anot tyrimų, turi artimus ryšius su kitais žmonėmis, padeda kitiems ir jaučia, kad turi į ką atsiremti. 

Norėdamos atstatyti jėgas ir gyvenimo džiaugsmą, skirkite laiko sau, sportuokite, bendraukite su kitais žmonėmis, vertinkite tai, ką turite gyvenime, ir nuolat tobulėkite besimokindamos ko nors naujo. Leiskite sau būti netobula, pažeidžiama, mylėkite save tikrą. Išgirskite save ir reaguokite į tai, ką jums sako vidus. Tai dedamosios visaverčio poilsio formulėje. Pirmuosius žingsnius šiame kelyje bus galima žengti jau spalio 12-13 d. Birštone vyksiančio „Išdrįsk sustoti“ savaitgalio metu. Čia mes mokinsimės nurimti, atsipalaiduoti, įsiklausyti į save, ilsėtis. Pasikeitus santykiui su savimi, pradės keistis ir santykių su vaikais kokybė.“

Lina Gulbinaitė: tapimas mama – ne tik dar viena rolė gyvenime, tačiau ir pamokos, kaip suderinti atsakomybę šeimai su meile sau. lina gulbinaitė nuot.autorius ieva ripinskytėNuotr. Ievos Ripinskytės

„Be abejonės tapimas mama man buvo tarsi apdovanojimas dar viena svarbia role gyvenimiškoje patirtyje. Su ja gavau kur kas daugiau atsakomybės nei galėjau įsivaizduoti. Teko išmokti naujas pamokas, tiek asmeniškai man, tiek man kaip atsakingam už šeimą, už vaikus asmeniui.

Staiga, mano laisva siela, mano nepriklausomybė buvo įstatyta į atsakomybės rėmus. Puikiai galite įsivaizduoti, pačioje pradžioje mane ištiko šokas, kaip tas mažas-didelis stebuklas tapo toks svarbus, jog rūpestis juo užėmė visą mano laiką – tai tapo svarbiau už mane pačią. Akimirkomis kildavo klausimai: „kiek manęs lieka sau?“, „kaip grąžinti ankstesnį savo gyvenimą?“, „kaip realizuoti save ir kitose rolėse?“ ir pan. Bet kartu su šiais klausimais kilo ir kaltė lyg galvoti apie save būtų savanaudiška. Džiaugiuosi, kad sugebėjau pažaboti šį jausmą. Pamažu įsijungė kūrybiškumas, ieškojau būdų kaip didžiulę atsakomybę ir buvimo mama dovaną suderinti su buvusia laisve, pomėgiais, bei savirealizacija kitose srityse. Šiandien nėra kažko, ko pasigesčiau, būdama mama. Kelias jau pramintas, o visi iškilę klausimai sprendžiami pasitelkus kūrybiškumą. 

Kur dingsta jėgos būnant mama? Ir kada reikalinga pagalba sau? Dažnai uždavinėdavau sau klausimą, kur mano energija? Sunku, patikėti, kad vienas žmogutis ją visą pasiima. Sunku, bet tenka pripažinti, kad yra būtent taip. Kaip elgtis, kad energijos rezervai neištuštėtų, ką daryti, kad jėgų ir motyvacijos būtų daugiau? Stebint save, suvokiau: labai mėgau „multitaskinti“ (vienu metu daryti keletą darbų – aut.past.). Manyje gyveno įsišaknijęs stereotipas, jog moterys gali atlikti daug darbų vienu metu – būti su vaiku, atsakinėti į skambučius, tvarkytis namuose, ir prie viso to atlikti kitas pareigas... Natūralu, po viso šio maratono, jėgų nelieka nė lašo, o džiaugsmas „tarsi viskas kaip ir padaryta“ išblėsta labai greitai, kai tik suvoki kokia kaina ir kokia atliktų darbų kokybė. Savuoju atveju mačiau tik vieną išeitį. Pasitelkus kūrybišką matymą ėmiausi dėlioti užduotis dienos bėgyje, savaitėje, vėliau ir mėnesio darbus suplanuodavau. Tarsi dėlionę, į tinkamas vietas stumdžiau būtinas ir mėgiamas veiklas, svarsčiau kiek ir kam noriu skirti savo laiką, kad pati jausčiausi gerai. Visų pirma pati aš. Ir jei vis dar kažkam tai skamba savanaudiškai, supraskite: tik būdama pilna galiu savo sveika energija dalintis bei būti produktyvi skirtingose gyvenimo sferose.

Dėmesingumas sau reikalingas visuomet. Svarbu, kad dalindama savo energiją artimiems, o ypač vaikeliui pastebėtum, iš kokios pozicijos tai darai: su džiaugsmu, energija, o gal iš pareigos, atsakomybės, ar net pervargusi? Jei tik pastebi, kad nuovargis tampa nuolatine būsena pagražinta pasiteisinimu „dabar toks metas“, tuomet užsidega raudonas SOS mygtukas. Atkreipk į tai dėmesį! 

Kaip atsipalaiduoti, klausiate? Visų pirma, leisti sau tai daryti. Yra būdų sudaryti vaikui įdomias sąlygas pabūti atskirai nuo mamos, kai tuo tarpu ji ilsisi, skiria laiko sau. Žinant, jog vaikas saugus, džiaugsmingai leidžia laiką be jos, mama jausis rami, lengviau atsipalaiduos ar bent jau stengsis tai atlikti. Vaikai nėra mūsų nuosavybė, tik per mus atėjusios į pasaulį asmenybės. Jie taip pat turi turėti savo erdvę. Turi teisę pabūti su kitais žmonėmis, tokiu būdu besimokydami – augdami.

Tik nuo tėvų požiūrio priklauso, ar poilsį be vaikų lydės kaltės jausmas. Vieni įsivaizduoja poilsį tik su vaikais ir jiems tai teikia džiaugsmą, kiti gi – po atostogų su vaikais nori kitų atostogų skirtų tik sau. 

Kaltės jausmas gyvena galvoje. Jį nuraminti galime suvokus, jog resursinius poreikius patenkinti būtina. Visų pirma, būtina pailsėti. Pailsėjusi moteris tarsi pasikrauna, pasipildo trūkstamus energijos kiekius ir gali grįžti į šeimą laiminga, galinti perduoti džiaugsmo, laimės pojūtį, kuriuo spinduliuoja pati. Kaltės jausmo turėtų nelikti, juk vaikui naudingiau šalia matyti laimingą mamą.

Nemėgstančioms rutinos patarčiau, surinkti skirtingų patirčių puokštę kiekvienoje dienoje. Tai daryti ne bėgant, o išjaučiant. Paradoksas, kuo daugiau darai, tuo greičiau ateina kiti reikalai, kuriuos reikia vėl sutvarkyti. Todėl neskubėk susikurti rutinos sau. Darbai niekur nedingsta, kuo greičiau bėgi, tuo greičiau vejasi. 

Paprastai kalbant – paklausykime savęs. Tas bėgimo maratonas šiame gyvenimo etape lyg trukdis, negirdėti savęs, atidedant save vėlesniam laikui. Šiandien kaip tik laikas pakalbėti su savim ir išgirsti: kur gi aš bėgu, kur nubėgsiu ir  kas yra mano finišo tiesioji?

Mielosios, linkiu jums jausti save, reaguoti į savo nuotaikas, būti visomis prasmėmis sveikomis! Žvelkite į visas gyvenimo situacijas kūrybiškai ir išspręsite jas sklandžiau. Nepamirškite būti moterų draugijoje, kartais tai taip pat veikia magiškai.“

kristina laučienė nuotr.autorius asmeninis archyvasNuotr. asmeninio archyvoKristina Laučienė: kai moteris suteikia erdvės ir kokybiško laiko sau, ji energetiškai prisipildo, atsigauna fiziškai – sužydi!

„Pamenu labai norėjau būti mama, ir viskas, kas vyko ja tapus, ko gero, labai atitiko mano lūkesčius – norėjau rūpintis, myluoti, valgydinti ar migdyti sūnelį. Neatitiko viena – aš nežinojau, kad net dedant visas pastangas, ne visad viskas bus taip, kaip planavai. Tarkim, migdai vaikelį, čiūčiuoji ir atlieki visus ritualus, kurie padeda, o štai šį vakarą – jis niekaip neužmiega. Mokausi kiekvieną dieną, kad vaikas turi savų, individualių poreikių, kad jis yra asmenybė.

Kol vaikai buvo maži – trūko miego, o kai stipriai ūgtelėjo – viskas stojo į harmoningas vietas. Mes moterys ir mamos, ir žmonos, ir savo srities specialistės. Kiekviena turime savų hobių. Ir dažniausiai iki tokios harmonijos tenka nueiti ne trumpą kelią.

Kai manai, kad viską gali suspėti, esi nuolatinėje įtampoje, nes be visa ko nori tai atlikti tobulai. Būti gera žmona, mama, dukra, darbuotoja, draugė ir kituose savo gyvenimo amplua nori būti geriausia, nors iš tikrųjų nežinai, kaip tiksliai atrodo tas „gerai“. Dėdamos visas pastangas atlikti taip, kaip net neįsivaizduojame, kaip turi būti atlikta,  priremiame save prie sienos. Savo pačių paspęstuose spąstuose keliame sau kaskart vis didesnius reikalavimus, pildome savo ir aplinkinių lūkesčius. Galiausiai moteris pasiekia totalų nuovargį vien tik tam, kad nustotų kovoti ar siekti susikurto įvaizdžio.

Ji pavargsta tam, kad nurimtų ir suvoktų: „Tu esu geriausia mama savo vaikui“. Atrask savo dienotvarkėje vietos poilsiui, knygai, kelionėms. Tu neprivalai visą laiką dirbti tik viena kryptimi „duoti, duoti, duoti visiems kitiems, tik ne sau“. Dalindama save po dalelę visiems, rizikuoji likti be savęs sau. Jei moteris įsitikinusi, kad tik nuolat būdama su savo vaiku, geriausiai žino, kaip juo reikia pasirūpinti ir nepatiki mažylio niekam kitam – nuolatinis kontrolės jausmas neleis atostogauti be kaltės jausmo. Vaiko priežiūra neturi užimti 100 procentų tavo paros. Paleiskite kontrolę ir vis lengviau perleiskite kai kurias pareigas kitiems. Dalinkimės priežiūra su tėčiu, seneliais, jie taip pat moka pasirūpinti mažyliu. Išdrįskite paprašyti pagalbos, tuomet organizuosite savo laiką šiek tiek kitaip, atrasite valandėlę  trumpam susitikimui su drauge, o ir atostogos be vaikų, nelydimos kaltės jausmo bus įmanomos.

Kai moteris suteikia erdvės ir kokybiško laiko sau, ji energetiškai prisipildo, atsigauna fiziškai – sužydi! Štai tokia moteriška būsena pildykime visus namus, tuomet namiškiai bus ramūs, o jūs galėsite mėgautis šeimos santykių harmonija.

Bėgti ir nuolat nerimauti mus verčia ne kas kitas, kaip tik nepilnavertiškumas. Išmokusi vertinti save tą, kuri jaučia, kuri pavargsta, kuri myli, kuri globoja, kuri verkia, kuri rūpinasi – aš nustojau save plakti, kad kažko dar nedaviau savo šeimai, vaikams. Dabar esu geriausia savo versija, rytoj – bus kita diena, kita aš. Savo vaikams galiu duoti tik tai, kas jau yra manyje: jei nerimauju – nerimą, jei bijau – baimę, jei globoju ir rūpinuosi – palaikymą, jei suteikiu erdvės – kūrybingumą ir pasitikėjimą. Sutvarkyti namai ar suplauti indai ir padaryti namų darbai dar negarantuoja harmonijos. Svarbiausia yra būsena, iš kurios moteris daro bet ką. Pats žodis „visavertis“ turi savyje kodą: „visa vertinantis“. Išmokau vertinti gyvenimą, save, gyvybę. Ir kai vertinu savo kūną, kurio dėka ir galiu atlikti visus veiksmus, siekti tikslų, apkabinti, tuomet vertinu ir kitus gyvybiškai svarbius dalykus – savo emocijas, savo psichiką.“