Norint gyventi harmoningą gyvenimą ir mėgautis juo, dirbti mylimą darbą – labai svarbu suprasti, kaip panaudoti savo stiprybes ir duotybes. Patarimais ir įžvalgomis, kaip tai padaryti, dalijasi Simona Ampiainen – sertifikuota „The Passion Test“ (troškimų išsigryninimo) mokymų trenerė.
Nuotr. asmeninio archyvo

1. Prisiimk atsakomybę už savo gyvenimo viziją.

Aš ir tik aš priimu sprendimus ir taip kuriu savo gyvenimą. Ši mintis įgalina. Net jeigu baisu, net jeigu nežinai, kurie sprendimai geriausi, suvokimas, kad tai darau aš (ne mama, tėtis, vadovas, kolegos, draugai ir pan.), dėmesį ir energiją nukreipia į rezultatą, kurį nori sukurti. Tai suvokus susikūriau ir apsirašiau gyvenimo viziją. Su paveiksliukais, jausmais, vaizdiniais, situacijomis, kad skaitant puikiai galėčiau įsivaizduoti, kad tai jau turiu, tuo jau gyvenu. Tai padeda nepasiduoti kasdieninėms emocijoms ar kintančioms nuotaikoms, nes žinau, koks galutinis tikslas, kokia prasmė, ką noriu duoti pasauliui ir žmonėms.

2. Kurk pridėtinę vertę kitiems.

Nuostabi knyga – Viktor E. Frankl „Žmogus ieško prasmės“, kurioje viena iš puikių minčių buvo ta, kad verta pagalvoti ne apie tai, ką tau gyvenimas turi duoti, o ką tu gali duoti gyvenimui. Gyventi ir galvoti tik apie save yra kančia. Taip maitiname savo ego. Vis kažkas negerai, vis kažkuo savimi nepatenkinti, vis norime būti tobulesni sau ir kitiems. Ir kaip stipriai pasikeičia būsena, kai pradedame galvoti, ką vienu ar kitu veiksmu galime duoti visuomenei. Šitaip „išsigydžiau“ auditorijos baimę. Pastebėjau, kad kojos ir balsas dreba tik tada, kai galvoju, kaip atrodau, ką apie mane galvoja, ar palieku įspūdį. O ji visiškai išnyksta tada, kai galvoju, ką noriu duoti žmonėms, kurie manęs klauso? Kaip noriu, kad jie jaustųsi? Kuo noriu ir galiu pasidalinti?

Daug dalykų daryti lengviau, kai galvoji iš „tarnystės“ perspektyvos. Tada pradedi dalintis, kad įkvėptum kitus, o ne pasilaikytum sau, kad „nesusimaut“ ar nepatirt gėdos. Ogi čia gali būti visiškai ne apie tave, jeigu pradėsi galvoti, o ką mano istorija, veikla galėtų įkvėpti? Kokią pridėtinę vertę kitam galėtų sukurti? Tegul tai patampa kiekvieno tavo veiksmo intensija.

3. Siek augti – progresas yra labiausiai varanti jėga.

Srauto (angl. flow) būsena pasiekiama tuomet, kai nuolat auga tiek iššūkiai, tiek žinios. Taigi nuolatinis tobulėjimas, progresas yra mūsų gyvenimo variklis. Kai tai įsisavinau, pasiryžau nuolat mokytis, skaityti, o kartu su tuo atrandu vis daugiau ryžto veikti, kad tas žinias panaudočiau. Žinau, kad jeigu tik žinosiu, bet nieko nedarysiu, tai gyvensiu baimėje. Mano tikslas – srauto būsena, o kad ten patekčiau, svarbu ne tik žinoti, bet ir kurti sau iššūkius. Įveikti iššūkiai, įgytos naujos patirtys įkvepia priimti vis drąsesnius sprendimus. Su kiekvienu sprendimu drąsa auga.

4. Atmink, kad kiekviena iki šiol turėta patirtis veda ten, kur geriau.

Kai pradėjau kiekvienoje situacijoje ieškoti kažko naudingo, atsirado daug dėkingumo. Kai jautiesi dėkingas, nėra vietos pykčiui ir kitoms neigiamoms emocijoms. Tada traukos dėsnis veikia taip, kad pritrauki puikius žmones, galimybes, reikalingas situacijas. Teko būti viename kolektyve, kur ne visai Nuotr. asmeninio archyvo
sutariau su viena mergina. Ieškojau būdų, kaip tą pyktį transformuoti ir itin padėjo klausimas – „už ką galėčiau būti dėkinga šioje situacijoje?“. Dėkinga pasijutau už tai, kad ta mergina mane tiesiog moko meilės sau. Po to kaskart kiekvienas susitikimas su ja man buvo kaip priminimas – mylėti save, grįžti į save, savo poreikius. Įdomiausia, kad ir mūsų santykis pasikeitė – patapo draugiškas ir šiltas.

5. Veik iš širdies, o ne iš proto.

Dažniausi klausimai, kuriuos dabar sau užduodu priimant sprendimą: „o ką aš jaučiu?“, „kuris pasirinkimas pagal jauseną geresnis?“, „ar šis sprendimas mane veda mano troškimų link?“.

Nuo tada, kai pradėjau pasitikėti savo širdies balsu, viskas pasidarė lengviau, jau vien dėl to, kad galvoti nebereikia. Galvojimas vargina. Iš didelio racionalumo, noro padaryti „teisingai“, noro atspėti tą „teisingą“ variantą, visai pasimetame tarp pasirinkimų. Širdis žino kelią, žino, kas mūsų pašaukimas, žino, kas yra mūsų duotybės. Aiškiai sau įsivardinau, kad mano misija yra įkvėpti žmones veikti, siekti ir gyventi savo troškimų gyvenimą, todėl širdis visada žino, kuriuos projektus rinktis, o kurių ne. Iki šiol organizuodavau renginius ir pajutus, kad tai manęs nebedžiugina, net jei ir tai buvo vienas iš svarbiausių pajamų šaltinių, pasakiau „ne“. Ir štai naujos galimybės, kurių protu niekaip negalėjau sukurti, tarsi savaime pradėjo belstis į duris. Tai man reiškia atsivėrimą ir pasitikėjimą gyvenimu. Daug lengviau nei gyventi iliuzijoje, kad galime viską įvertinti ir apskaičiuoti, tiesa?