Parengė: Audronė Kuisytė-Zubkaitienė

O, ne! Atgal nesidairau. Tik pirmyn. Jėgas grąžina gamta, vanduo, gera kompanija, ir vėl galiu motyvuoti ir užkrėsti kitus geru ūpu“, – teigia antrus metus sėkmingą pakuočių kūrimo, spausdinimo verslą su užsienio šalimis (Estija, Latvija, Vokietija, Šveicarija, Belgija, Danija) plėtojanti ir dvi pametinukes dukras auginanti Vita Staniulytė-Jusaitienė. Ji pati tarsi tas atgaivinantis vanduo – veiksmo žmogus, nesustojanti, bėganti, todėl per dieną toli nutekanti, daug padaranti. Jai patinka kitus motyvuoti, įtikinti, kad nieko nėra neįmanoma.

Būta akmenų...

Vitos gyvenimo upės dugnas ne smėlėtas, į tokią ne kiekviena bristų. Trylika didelių akmenų – tai trylika santuokos metų su nuo priklausomybės neišsivaduojančiu žmogumi patiriant smurtą. Trylika akmenų, daužiusių fizinį kūną ir slėgusių dvasią.

Teko ir užtvankas įveikti. Tokia tapo darbovietė, kurios gamybos skyrius nebegebėjo valdyti užsakymų, dažno broko. Ir tada jau beliko rinktis: toliau būti upe ar atsitrenkus į užtvanką užpelkėti. Vita sakosi esanti minties ir veiksmo žmogus, tad kelias vienas – graužti savą vagą. Kurį laiką dar pamėgino plaukti ta pačia upe (siuntė CV į kitas įmones, klausėsi galimų darbdavių lūkesčių ir reikalavimų), bet išgirdo galingą Visatos kvietimą: „Vita, tu ir taip per dieną skambini dešimčiai, per savaitę bendrauji su 50, per mėnesį įmonei atvedi iki 10–12 naujų klientų. Tu nori tą patį daryti kitiems? Kas tau trukdo kurti įmonę ir kasdien ieškoti naujų klientų?! Tik sau, ne jiems.“ Tai buvę stipru!

Nurimk ir pasitikėk

Šis Visatos kvietimas Vitą aplankė automobilyje, tarsi ženklinančiame greitą judėjimą, jo galimybę. Grįžo namo Vita pasikeitusi ir po dar vieno konflikto, kaip įprasta, išbėgusi iš namų, ašarodama dėl apnikusių „Ką daryt?“, „Kaip toliau?“, „Kaip vaikai?“, laukuose po žvaigždėtu dangum aiškių aiškiausiai išgirdo: „DABAR“. Grįžo namo ir nusiuntė advokatui prašymą pradėti skyrybų procesą.

Tai ir buvo Vitos Staniulytės-Jusaitienės „IŠDRĮSAU PRADĖTI“. Patikėjimas savimi, nugalėtas „O kas, jei?..“, vadovavimasis tik savo nuomone, stipri vidinė jėga naujai upės vagai pragraužti. Ji ėmė ir darė. Ryžtingai ir atsakingai.

Šiandien ji samdo tris atsakingus, motyvuotus darbuotojus. Šiandien jaučiasi tokia drąsi, kad gali skambinti nors ir prezidentei ar prezidentui (nebūtinai Lietuvos) ir siūlyti jai ar jam pakuotes. Nebėra jokio „Gal ne dabar... Gal paskui...“ O smagiausia, kad užkrečia savo „Nieko nėra neįmanoma“ kitus ir jie akyse pražysta.

Šiandien Vita nurimusi – atleidusi, paleidusi, ir pasitikinti: puoselėjanti harmoningą ryšį su dukromis, išlikusiais draugais, turinti naujus jaukius namus, įžvelgianti aibę naujų galimybių.

Riboti scenarijai

„Mūsų protas ribotai sprendžia scenarijus“, – įsitikinusi Vita. Todėl klausosi savo vidaus. Ir jei jis siunčia signalą, imasi veikti. O būta, kad protas sakydavo „Ne“. Dar būta daug nevertingo bendravimo, todėl dabar, klausantis širdies, po darbo valandų Vita išjungia telefoną ir savaitgaliais neatsiliepia, būna tik su mylimiausiais žmonėmis. Tai padeda suderinti veiklą ir atsakingą motinystę.

Todėl ir kitai moteriai, kiekvienai „IŠDRĮSK PRADĖTI“ skaitytojai, dar vis nesiryžtančiai imtis pokyčių, taria: „Mieloji, užsimerk ir pažiūrėk į save. Kokia Tu po penkerių metų? Ką matai? Ar tai džiugina? O gal liūdina? Jei vaizdas nepatinka – eik ir daryk, ką sako širdis. Ji neklysta. Bedarant atsidaro daug pagalbinių durelių.“ Visata lakios fantazijos, kuri visada pranoksta ribotą žmogaus protą. Todėl Vita kiekvieną skatina išgirsti savo norus, nurimti, pasitikėti. O tada judėti, kur veda pulsuojančio kraujo upė – širdis.