Tekstą parengė: Irma Vosylienė

Vilma Vaitkūnaitė Juškienė ę„Mama“. Taip save identifikuoja Vilma Vaitkūnaitė – Juškienė. Būnant šiame amplua Vilmai gimė mintis įkurti klubą mamoms. Auginant vaikus moterys dažnai atsiduria savotiškame visuomenės užribyje. Kasdien susiduriant su motinystės iššūkiais ir nesulaukiant palaikymo, aplanko vienišumo jausmas. Moterys nepatenkina savo bendravimo poreikio, jaučiasi vienos ir nesuprastos. Ši asmeninė patirtis ir suvokimas, kad panašūs žmonės gali vieni kitiems padėti, paskatino išdrįsti ir padaryti kai ką daugiau ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų.

Vilmos įkurtas „Kietų mamcių klubas“ – šiandien sėkmingai antrus metus gyvuojanti bendruomenė, nors pradžioje būta visko. 

Kuo užsiimate gyvenime?

Esu mama, auginanti du vaikus (4-erių sūnų ir 2-ejų metukų dukrą). Esu žmona. Esu gyva, mėgstanti bendrauti moteris. Laisvalaikį skiriu saviugdai, gilinuosi į savistabą. Gerai jaučiuosi darydama gera kitiems, todėl labdaringa veikla yra teigiamai pakraunanti energija.

Mėgstu rašyti. Visada mėgau, negalėdama be šios saviraiškos būdo, sumaniau ir įkūriau Facebook puslapį: #kietamamce . Šiandien esu mama, žmona, mamų klubo idėjos sumanytoja ir „Kietų mamcių klubas“ įkūrėja.

Kas yra jūsų „IŠDRĮSAU PRADĖTI“?

Mamas vienijantis klubas „Pozityvi mama“ yra tai, ką aš „Išdrįsau pradėti“. Pradėjusi viešai kalbėti apie savo skaudžią patirtį suvokiau, kad esu ne viena. „Maskuoti, slėpti arba gėdytis – tai ne išeitis“ – štai ką norėjau savo atvirumu pranešti. Tikėjau, kad mano patirties pasidalinimas įkvėps ne vieną moterį išdrįsti prabilti, pripažinti problemą, susigyventi su ja. Tikėjimas ir tai, ką dariau, buvo tikra ir nuoširdu, būtent dėl to sulaukiau labai daug laiškų su padėka, vien dėl to, kad išdrįsau prabilti. Tai mane įkvėpė dar labiau.

Raginu mamas vienytis, ne tik problemos akivaizdoje, kai reikia finansiškai paremti sunkiai sergantį vaiką ar dalyvaujant linčo teisme, viešai teisiant vaikžudę ar mamą, maitinančią savo vaiką mišinuku, o ne motinos pienu... Skatinu, mokau, patariu nemoralizuoti, nesmerkti, pamiršti pašaipas, nustoti ieškoti priežasčių ar pavyduliauti, kodėl jai taip sekasi, o man ne? Siekiu, kad kiekviena mama suvoktų, jog JI NE ROBOTAS, O ŽMOGUS. Vaiko gimimas, o ypač pirmojo, atneša ne tik laikiną sumaištį, bet ir naujas galimybes atrasti save.

Klubo tikslas, kad jame pagalbą surastų KIEKVIENA MAMA. Organizuoju mamų susitikimus, kurių metu atsiveriame apie tai, kaip jaučiamės. Išsikalbėti ir palaikyti viena kitą trumpam ištrūkstant iš rutinos, kad išsklaidytume vienišumo pojūtį. Nes mes moterys, mamos. Mes ne vienos – mes vieningos. Ši energija įkvepia, todėl iškart po naujųjų metų mūsų mamų klubas įgaus VšĮ statusą. Rengsime seminarus, savipagalbos susitikimus, o taip pat nepamiršime ir savo mažųjų, vaikams bus organizuojami užimtumo renginiai.

Vilma Vaitkūnaitė JuškienėąKas paskatino išdrįsti?

Tikiu, kad gyvenime turi vykti mainų programa ir tam geriausiai tinka labdaringa veikla. Būti geru pavyzdžiu vaikams, motyvuoti juos eiti tokiu keliu, kuriame prioritetas būtų padėti tiems, kam labiausiai to reikia, tai mano siekis.

Įkvėpimo šaltinis, įkvėpęs mane imtis KAŽKO DAUGIAU buvo mano vaikai. Būnant mama susiduri su specifinėmis problemomis, todėl žiūrint į savo vaikus, o kartu ir dėl jų IŠDRĮSAU PRADĖTI.

Mums visoms reikia palaikymo. Tau, draugei, kaimynei iš 2-aukšto. Aš taip pat norėjau išgirsti, kad ESU NE VIENA. Iš esmės mes visi esame panašūs, daugelis moterų susiduria lygiai su tokiomis pačiomis problemomis tapus mama. Gimė noras suburti bendruomenę, kurioje kasdien atsirastų vis daugiau nebijančių atvirai kalbėtis, dalintis įvairiomis patirtimis. Šis noras padėti ir žinojimas, kad visa tai naudinga, būtent tai paskatino mane veiksmui – įkurti „Pozityvią mamą“.

Ar pavyko išdrįsti iš pirmo karto? Papasakokite plačiau.

Sukaupusi visą savyje buvusią drąsą pasidalinau savo skaudžia patirtimi su aplinkiniais. Atsakant į klausimus buvo nelengva. Klausimai mane sugrąžindavo į ten, kur man buvo skaudu, sunku ir (prisiminimų momentu) nepakeliama. Bet nepaisant to, labai džiaugiuosi, kad taip padariau, kad išdrįsau prabilti. Jausmas, tarsi būčiau nutraukus grandinę, tarsi būčiau išsilaisvinusi vidumi ir atvėrusi kitokį pasaulio matymą. Pajutau artėjant naujas galimybes. (Plačiau apie tai galite perskaityti čia.)

Kaip dabar jaučiatės dėl to, kad išdrįsote?

Išdrįsusi pasijutau pasakiškai! Nuostabiai! Įgavau ne tik daugiau pasitikėjimo savimi, bet ir motyvacijos įkvėpti kitas moteris NETYLĖTI. Galiu kalbėti garsiai, todėl tikiu, kad mane išgirs. Aš sakau: „galiu aš – gali ir Tu“.

Didžiausia nesėkmė, iš kurios pavyko pasimokyti.

Nesėkmės yra puikios pamokos. Manoji didžiausia nesėkmė ir pamoka buvo tai, kad klausiau kitų nuomonės ir patarimų. Kuomet dar nebuvau iki galo suformulavusi klubo idėjos ir bandžiau laviruoti naujoje veikloje, dėjau visas pastangas, kad būtų gerai. Bandžiau taikytis prie visų poreikių, nuomonių, pasvarstymų ir pamokymų. Nesugebėjau, o gal nenorėjau suvokti, kad visiems neįtiksiu. Ne visoms patiks ir tiks. Kas tinka vienam, nepriimtina kitam, todėl labai blaškiausi, mėčiausi ir vėčiausi, dvejojau, kol suvokiau ir pasakiau sau – GANA! Susiėmiau ir galutinai suformulavau klubo idėją. Tuomet viskas tapo paprasta: kam tiko – pasiliko, kam ne – išėjo. Visa tai mane išmokė nesielvartauti dėl to, kas neišvengiama. Neneigsiu, būna dienų, kai suvokiu, kad vis dar mokausi šio meno...

Vilma Vaitkūnaitė Juškienė 2Kokie trys dalykai jums svarbiausi?

Meilė, gyvenimas, labdaringa veikla.

Su kokiais sunkumais susidūrėte pradėjusi pokyčius?

Gyvenime siekdama kažko daugiau, geriau, visada siekti pradedu nuo savęs. Nepasisekus, nepuolu kaltinti gyvenimo, kitų žmonių ar valdžios. Tikiu, kad nesėkmė yra pamoka. Tai supratus viskas susitvarko teigiamai ir labai greitai. Pradėjusi veiklą supratau, kad kitų nuomonių klausymas ir ieškojimas „patarėjų“, tai ne kas kita kaip noras turėti palaikymą ir supratimą. Pradžioje to siekiau, bet tai visiškai mane supainiojo. Šiandien aš suvokiu, kad geriausias palaikymas sau – esu aš pati. Kodėl?  Nes niekas nemato mano akimis, nejaučia mano širdimi, neturi ir mano intuicijos, tad belieka pasikliauti savimi.

Ką darote, kai nebeturite jėgų ir norisi viską mesti ir grįžti į „ten“ (laiką prieš pokyčius)?

Būna akimirkų, kai jėgos silpsta, bet tuomet darau pertrauką. Dažniausiai tai vyksta tuomet, kai būna didelė apkrova, kai jaučiu, kad „nebepavežu“. Tada „restartinu“ viską savyje ir tarsi feniksas pakylu su nauja jėga, mintimis ir darbais. Naujas požiūris į nusistovėjusius dalykus padeda pritraukti sėkmę ir naujas pažintis.

Ką palinkėtumėte mūsų skaitytojoms, kurios nesiryžta pokyčiams?

Nusikratykite baimes, abejonių pelenus, išskleiskite savo suglaustus sparnus! Įsiklausykit į savo širdies plakimą, giliai įkvėpkite ir iš visų jėgų atsispyrę nuo žemės KILKITE aukščiau ir galingiau už feniksą! Neapsiribokite dangumi, skriekite aukščiau Visatos!

 

 

 

 

 

Isdrisk pradeti Banner Internal 324x600 49 eur