Parengė: Renata Vagonienė

Vilma, atvykusi iš Kauno gyventi į Vilnių, daugelį metų dirbo tarptautinėje reklamos agentūroje, norėjosi permainų, todėl nusprendė išeiti iš samdomo darbo ir užsiimti savo mėgstama veikla - fotografija. Šiandien moteris turi savo portretų studiją ir nė trupučio nesigaili, kad IŠDRĮSO PRADĖTI, ragina kitas moteris labiau pasitikėti savimi, pajausti, ko iš tiesų nori ir atkaliai to siekti.

Kuo užsiimate gyvenime?

Šiuo metu esu portretų fotografė. Socialinėje erdvėje pasivadinusi Vilma Filma Photography. Labai patinka tai, ką darau. Dažniausiai fotografuoju moteris, stengiuosi, kad joms fotosesija būtų labai maloni pramoga. Padedu pasiruošti, padrąsinu nuotraukų idėjomis, stilizuoju keletą įvaizdžių, atlieku subtilų makiažą, padedu susitvarkyti plaukus, mokinu pozuoti. Viską darome su malonumu, neskubame. Tai joms labai patinka.

Kita mano veikla – profesionalus visažas. Padedu fotografams paruošti modelių veidus, taip pat grimuoju žmones televizijai, dalyvauju įvairiuose projektuose.

Kokie trys dalykai jums svarbiausi?

Man svarbiausia – sielos ramybė, veiklos tikslas ir pasitenkinimas rezultatu. Sielos ramybė, kad galiu pakankamai pabūti su savo šeima. Veiklos tikslas – tai, kad savo fotografijomis moterims padedu labiau pasitikėti savimi. Pasitenkinimas rezultatu – tai, kad man labai patinka kurti nuotraukas, jaučiu žmonių jautrumą, jaudulį. Retušuodama nuotraukas dar kartą išanalizuoju patirtas akimirkas, o kai atspausdinu ir įrėminu portretus, jie mane dar labiau motyvuoja.

Kas yra jūsų „IŠDRĮSAU PRADĖTI“?

Tai, kad po daugybės metų darbo reklamos agentūroje išdrįsau palikti savo komforto zoną, kurioje jaučiausi finansiškai saugi, bet vidumi skurdau. Stabilus atlyginimas, darbas Vilniaus senamiestyje, daug nemokamų renginių ir dovanų. Tačiau pradėjau jausti, kad darosi sunku, ankšta ir nebeįdomu tai, ką veikiu. Pradėjo varginti klausimai, kas bus po 10 metų.

Kas paskatino išdrįsti?

Visada mėgau fotografuoti, norėjosi augti šioje stiryje, lankiausi foto seminaruose, workshop’uose, žavėjausi keletu fotografų darbais, pasiprašiau asistavimo darbo portretų studijoje, kadangi portretai man buvo arčiausiai širdies. Dirbome kartu su studijos fotografe, ji fotografuodavo, o aš stilizuodavau, darydavau makiažus, šukuodavau klientėms plaukus, asistuodavau fotosesijos metu, retušuodavau nuotraukas ir jas įrėmindavau. Taip smagu buvo stebėti klientų veidus, kai jie ateidavo išsirinkti nuotraukų! Norėjosi pačiai kurti portretus, pradėjau jausti viso to prasmę.

Kaip dabar jaučiatės dėl to, kad išdrįsote?

Dar nedaug laiko praėjo, būna visko: nedrąsos, susijaudinimo, pasitenkinimo, nerimo. Tačiau, dažnai girdėdama pagyrimus, jaučiuosi vis geriau. Pasitikėjimas savimi – mano siekiamybė. Aš už spausdintas nuotraukas, šiais laikais turim begalo daug skaitmeninių nuotraukų savo kompiuteriuose, telefonų albumuose, tačiau nedažnai kas jas mato.

Spausdinti portretai – tai istorija, kuri lieka mūsų vaikams, o pakabinti namuose ant sienų kasdien leidžia geriau įsižiūrėti, atrasti save iš naujo.

Ar pavyko išdrįsti iš pirmo karto? Papasakokite plačiau.

Manyčiau, taip. Išėjusi iš reklamos agentūros į portretų studiją pasijaučiau drąsesnė savo sprendimu kažką keisti. Metus laiko truko mano asistavimo darbas, suvokiau, kad pati galiu fotografuoti, kad noriu fiksuoti gražius momentus, akimirkas, tiesiog pajaučiau tai. Matyt, tai pajautė ir studijos įkūrėja, todėl mane paleido. Tai buvo neįkainojama patirtis.

Susidėliojau mintis ir pradėjau kalbinti drauges nusifotografuoti. Su jomis jaučiausi drąsiai, jos mane labai palaikė, džiaugėsi mano darbais. Tada per drauges atėjo jų draugės, dar kažkas susirado mane per facebook, google, instagram ir reikalai pajudėjo.

Išsinuomavau foto studiją Vilniaus Žvėryno rajone, su vaizdu į parką, smagu judėti į priekį.

Didžiausia nesėkmė, iš kurios pavyko pasimokyti.

Nepavadinčiau tai nesėkme, aš nuolat mokausi, jaučiu, kad viskas dar ateityje. Norisi kasdien tobulėti. Šiandien dar trūksta technikos, įgūdžių, ryt gal jau visko bus gana. Tai skatina augti.

Su kokiais sunkumais susidūrėte pradėjusi pokyčius?

Visada mėgau fotografuoti ir daugelį metų kaupiu savo kompiuteryje didžiulius nuotraukų archyvus, tvarkingai sunumeruotus, suskirstytus pagal metus ir temas. Tačiau niekada nedrįsau viešinti asmeninio šeimos gyvenimo, ypač vaikų. O taip norėjosi. Nors fotografuodavau draugų ir artimųjų vestuves, vaikų krikštynas, jie nenorėjo būti visiems matomi. Sunku niekam nerodyti, ypač kai tos nuotraukos tokios pavykusios.

Šiuo metu mano tėvai vis dar nesupranta, kad fotografija tapo mano verslu suteikiančiu man laimę. Kaip gera jausti, kad kažkam patinka mano nuotraukos!

Ką darote, kai nebeturite jėgų ir norisi viską mesti ir grįžti į „ten“ (laiką prieš pokyčius)?

Žiūriu filmus, sportuoju, visą dėmesį sutelkiu į vaikus ir naują šeimos narį – mažą auksaspalvių retriverių veislės kalytę Dolly. Geru oru važiuoju į sodybą, vaikščioju miškais, grybauju, tai mane ramina.

Ką palinkėtumėte mūsų skaitytojoms, kurios nesiryžta pokyčiams?

Paraginčiau turėti draugę ar draugą, kuris jumis tiki. Su to žmogaus pagalba ir parama pasijusite daug kartų galingesnės, nei manote esančios.