Parengė: Gintarė Tallat-Kelpšaitė

20190912 121115Nuotr. asmeninio archyvo„Ponios Virvės“ pavadinimą turbūt yra girdėjusi ne viena mama. Užsukus į „Ponios Virvės“ Facebook puslapį akis pamalonina galybė spalvotų ir itin kruopščiai sunertų įvairiausių gaminių – nuo krepšelių žaislams iki rankinių; nuo penalų iki stalo padėkliukų. Ir viskas atlikta rankomis! Šiuos itin kruopštaus darbo reikalaujančius kūrinius gamina dviejų berniukų mama Simona Jonikienė, pristatanti save kaip linksmą perfekcionistę ir maksimalistę.

Pradžioje lydėjo tik pamąstymai

„Iki pokyčio gyvenau ramiai, tačiau tarsi nežinodama, kur save padėti. Maksimaliai save atidaviau pirmagimiui, tačiau kažkas viduje kuždėjo, kad galėčiau rūpintis dar kažkuo, ne tik šeima. Visad žinojau, kad atšventusi 28-ąjį gimtadienį sulauksiu kažko tokio. Gimiau 28 dieną, todėl maniau, kad ir sulaukusi tokių metų kažką atrasiu. Ir atradau – virvę. Vos praėjus porai mėnesių po gimtadienio! Aš tikiu sutapimais. Man tai tarsi ženklai. Augindama sūnų išmokau girdėti ir jausti save. Labai ištobulėjo nuojauta. Mamos žino, apie ką kalbu (šypsosi).

Klausiate, koks didžiausias mano gyvenimo lūžis? Visad gyvenime laikiausi taisyklės: pirma – pareigos, po to – pramogos. Atsiradus sūnui, o vėliau atradusi virvę pradėjau gyventi priešingu principu: pradėjau lepinti save hobiu (nėrimu), o pareigos pradėjo dėliotis tarsi savaime, be jokių pastangų net ir likusios antrame plane. Pradėjau gyventi kaip vaikas: žingeidumas, bandymai, pirmi kartai ir gebėjimas išdrįsti, galbūt bijoti, bet pasitikint savimi daryti – atsirado pirmoje vietoje. Sūnus – puikus mokinys. O dabar jau ir visus 2 mokinius turiu. Jie nepailsta bandyti, ieškoti ir atrasti. Jie mane įkvepia elgtis taip pat“, – džiaugiasi „Išdrįsau pradėti“ herojė.

Paskatino aplinkinių susidomėjimas

Ši veikla Simonos gyvenime atsirado visiškai atsitiktinai – ji norėjo nunerti savo vaikui žaislų krepšį. „Pirmiausia nusipirkau virvių ir vąšelį. Nunėriau 2 žaislų krepšius sūnui. Nėriau ilgai ir atsakingai – pusantro mėnesio. Nemėgstu ardyti nei rankdarbių, nei svajonių (šypsosi).

Kai supratau, kad neriu taip, jog aplinkiniams patinka mano nėriniai ir tokiems rankdarbiams yra poreikis, iš karto sugalvojau pavadinimą savo darbeliams, susikūriau puslapį feisbuke. Vyras stabdė, sakė, kad man ir taip užtenka papildomos veiklos, o dar ir vos 1,5 metų sūnus. Turbūt tai ir buvo sunkiausia: kankino klausimas, kaip suderinti mažylio auginimą su hobiu, kuris turės atlikimo terminus. Ar spėsiu? Ar užteks jėgų? O juk planuose buvo ir antras mažylis... Apie tai, ar mokėsiu, ar žinosiu, kaip – klausimų nekilo. Neišeina tiems, kurie nebando. 20181109 232835 fotorNuotr. asmeninio archyvo

Kadangi antrą krepšiuką nunėriau be klaidų, iš tos laimės parašiau į Vilniaus mamyčių grupę – pasigyriau. Labai didžiavausi SAVO SUKURTU GROŽIU. Ir vyrui patiko! Norėjau įkvėpti mamas, taip pat kurti kažką rankomis savo mažyliams“, – priduria Simona.Nuotr. asmeninio archyvo

Vakare – antplūdis žinučių

„Per pusvalandį gavau daugiau nei 100 žinučių, kiek toks krepšiukas kainuotų, kokios galimos spalvos ir pan. Sustingau. Supratau, kad galiu padėti mamoms turėti saugias daiktadėžes savo vaikų žaislams susidėti. Bet kainose nesiorientavau, man tai buvo nauja sritis, todėl pradėjau ieškoti informacijos: kas, kaip, iš kur ir kiek.

Informacijos paieška – viena iš stipriųjų mano pusių, kadangi iki tol dirbau personalo atrankų specialiste. Susirinkau informaciją, susikaupiau, sugalvojau savo darbams pavadinimą „Ponia Virvė“. Visą naktį nemiegojau, svarsčiau, ar pavadinimas geras. Ryte sukūriau puslapį feisbuke ir taip viskas prasidėjo – nuo mamų poreikio žaislų krepšiams iš virvės. Man pačiai krepšių jau nebereikėjo – buvau nunėrusi visus 2 savo sūnui. Juokiuosi, kad veikla prasidėjo iš pašaukimo padėti kitoms mamoms“.

Svarbu ne tik svajoti, bet ir daryti

„Gyvenime man visad buvo svarbus gėris, estetika ir grožis – labiausiai vidinis, tačiau susikūriau galimybę jį perteikti į išorę gamindama rankdarbius iš virvės. Esu laiminga, kad galiu kurti, dalintis tuo ir įkvėpti kitus“.

Simona neria jau daugiau kaip tris metus: „Neriu gaminius iš virvės pagal individualius užsakymus. Mano sukurtas prekės ženklas „Ponia Virvė“  – man tarsi vaikas. Kartu ir linksma, ir sunku. Augam kartu. Dabar galvoju, kad tie metai buvo kupini iššūkių, savęs pažinimo, tobulėjimo kaip asmenybės ir augimo metai. Džiaugiuosi savo atradimu!“.

dscf3742 fotor1Nuotr. asmeninio archyvoVisoms abejojančioms dėl savo idėjų Simona žeria daug patarimų: „Visada sakiau, kad gyvenime reikia bandyti viską, kas gera, gražu, teikia šiek tiek adrenalino ir augina sparnus bei pasitikėjimą savimi. Laikas – kaip eiklus žirgas, todėl, jei nori suspėti gyventi taip, kaip svajojai, daryti tai, apie ką svajojai ir tebesvajoji, tačiau nedrįsti – reikia sustoti svajoti ir pradėti gyventi, pradėti daryti. Reikia išdrįsti. Svajonės turi virsti realybe! Ir viskas priklauso tik nuo tavęs. Sako, kad svajoti ir norėti reikia labai daug, tada garantuotai bent dalis svajonių išsipildys (šypsosi).

Paklausta, ką iš šiandienos perspektyvos pasakytų tuometinei sau, kai dar nebuvo pasiryžusi pokyčiui, Simona nedaugžodžiauja ir juokaudama sako: „Sima, tavo svajonės jau tokios didelės, kad dar vienos dienos delsimo neišgyvens“. Ir taip pat priduria: „Jei kažką sugalvojai ir apie tai vis svajoji, mintyse tik tuo ir gyveni, vadinasi, atėjo laikas veikti. Nedelsiant! O eiti pirmyn šiandien mane įkvepia ne tik šeima, bet ir mano klientai, bendraminčiai. Turiu didžiulį jų palaikymą. Jie – tarsi antra šeima. Ir, žinoma, kadangi jau pradėjau eiti šiuo keliu, didžiausias motyvatorius pačiai sau yra tai, kad kelio atgal nėra. Einu į priekį ir stebiu, kur tas kelias mane veda, kokias pamokas gaunu, kokius žmones sutinku. Augu ir tobulėju kaip asmenybė. Jaučiuosi laisva. Jaučiuosi gyva“.

Kaip žengti pirmuosius žingsnius?

Simona pripažįsta, kad buvo momentų, kada ir ji suabejodavo savo idėja, kartais pritrūkdavo artimųjų palaikymo, tačiau džiaugiasi išdrįsusi pradėti ir įrodžiusi, jog eina teisinga linkme. „Pirmiausia reikia mylėti tai, ką darai. Daryti iš širdies ir su atsidavimu (galbūt aš kitaip nemoku?). Ir svajoti! Svajonės veda pirmyn. Ir reikia nebijoti keistis, leisti sau keistis. Pokyčiai veda į progresą. Na, o jei trumpai ir sausai: reikia įteisinti savo veiklą, susikurti pavadinimą (prekės ženklą) ir būti savitu bei unikaliu. Dabar tiek galimybių internete: feisbukas, instagramas... Susikurkit internetinę parduotuvę. Tarptautinę – būtų iš viso puiku. Kol kas tai – mano artimiausių darbų sąraše. O svarbiausia, išdrįskit pradėti. Tai, manau, sunkiausia. Bet visada verta!“.

Linkėjimai nesiryžtančioms

„Nustokit tik svajoti ir pradėkit veikti! Veikti ir svajoti. Mintys materializuojasi. Jeigu galvojate, kad Jums gali pavykti, tai vadinasi ir pavyks. Įsivaizduokite, kad visą gyvenimą svajojote apie kažką, bet nedrįsote pabandyti ar pradėti. Net neabejoju, kad gailėsitės to nepadarę! Ir tik bandydami, darydami, veikdami išlaisvinsite save iš savo pačių sukurto barjero, nepamatuotų baimių ir savigraužos. Na, tai kaip? Gal visgi pradėti verta, ką?“ – šypsosi Simona.