Parengė: Julija Narvilytė

img 7088Nuotr. asmeninio archyvoMaria Gloria Lukša – asmenybės ugdymo trenerė, sertifikuota koučingo specialistė, radijo stoties XFM laidos „Lyderystės klubas“ vedėja, Pasaulinės lyderystės konferencijos ambasadorė ir nuolat besimokanti gyvenimo piligrimė, ką tik įveikusi virš 800 km pėsčiomis Santiago de Compostelo keliu (šv. Jokūbo keliu), kuris ne tik padėjo susidėlioti ateities planus, įveikti savo baimes, bet ir atrasti kitų žmonių gerumą ir netgi sutikti meilę... 

Dar šių metų rugsėjo 1-ąją palikusi užnugary Vilniaus universiteto mylimą dėstytojos darbą bei sėkmingą veiklą Lietuvos įmonėje, moteris nusprendė imtis savo aistros – pasinerti į asmenybės ugdymo trenerės darbą: „Šia aistra jau degu šešti metai, pabaigiau Robbins-Madanes Training mokymus ir įgijau koučerės diplomą. Tačiau tikroji patirtis, žinios, įgūdžiai kaupėsi jau nuo tada, kai buvau 8-erių. Būtent tada užgimė noras pažvelgti giliau į save, į kitą ir atrasti viens kito stipriąsias puses, pažadinti drąsą, veržlumą, aistrą ir džiaugsmą gyvenimui, veiklai, kūrybai.

Tuo metu, žinoma, taip įvardinti užgimusio troškimo negalėjau. Tiesiog širdis veržėsi kito link, su milžinišku noru pamatyti, kas žmoguje slypi geriausia. Neabejojau tada, neabejoju ir dabar – visi mes turime talentų, visų širdys trokšta mylėti, visi nori būti mylimi ir priimti tokie, kokie esame. Tad kas mus stabdo tiesiog imti ir mylėti, daryti, kurti, džiaugtis?“ – retoriškai klausia Maria, kuri dalyvaus vasario 29 dieną vyksiančioje pokyčių konferencijoje „Išdrįsk pradėti.Šiandien“, ir priduria: „Savo veikloje būtent tą ir gvildenu, analizuoju.“  

Į svajonių kelionę visiškai viena

Vis dėl to šių metų Marios IŠDRĮSAU PRADĖTI buvo ne drąsa palikti mylimą darbą ir saugų finansinį užnugarį, o ryžtas visa esybe pasinerti į Santiago (šv. Jokūbo) kelią ir pėsčiomis įveikti virš 800 km šiaurine Ispanijos pakrante (Camino del Norte). „Trejus metus su vaikystės laikų draugėmis svajojome nukeliauti į Santiagą. Vis svajojome, dėliojomės datas, atostogas ir niekaip nepavykdavo visoms keturioms suderinti bendro laiko bent 14 dienų piligrimystei. Tačiau tą akimirką, kai nusprendžiau palikti savo darbus, suvokiau, kad turiu puikią galimybę jau šiemet įveikti visą kelią, kuris trunka apie 35 d. (įskaitant keletą poilsio dienų). Kadangi pati aktyviai nesportuoju, tiesiog mėgstu pasivaikščiojimus ilgomis distancijomis, apsidraudimui pasirinkau 40 dienų laikotarpį,“  – su šypsena veide prisiminimais dalinosi asmenybės ugdymo trenerė. 

„Gyvenime labai dažnai rinkdavausi netradicinius sprendimus, pasirinkimus ir kelius. Dar vaikystėje svajojusi apie didelę ir laimingą šeimą, 23 metų išvykau į vienuolyną. Ten praleidusi dvejus metus, stipriai pablogėjus sveikatai, turėjau grįžti į tėvynę. Įsidarbinau vaikų namuose, tapau vieno berniuko krikšto mama, o po aštuonerių metų jį įsivaikinau ir užauginau (apie tai jau yra rašytas Išdrįsau pradėti straipsnis pavadinimu „Maria Gloria Lukša: negimdžiusi tapau mama“).

Mano tikslas gyvenime – drąsiai gyventi gyvenimą ir kurti grožį bei gėrį ten, kur esu. Tad supratusi, kad įgyvendinti dar vieną svajonę – eiti Santiago keliu, teks vienai, mažumėlę dvejojau, tačiau prisiminusi visus savo iki šiol įveiktus iššūkius, nusprendžiau, kad galiu įveikti ir šį. Ir nesuklydau.Tai buvo pati geriausia iki šiol mano patirta ir išgyventa kelionė,“ – mintyse savo praeitin grįžusi Maria Gloria dalinosi savo prisiminimais.

Pasidalinti rūpesčiai ištirpsta

„Pirmas iššūkis, apsisprendus vykti į 40 dienų piligriminę kelionę, buvo du šunys ir butas. Tad pirmu taikymu kreipiausi į sūnų (tas pats kadaise įvaikintas berniukas), kuriam dabar jau 22 metai. Pasidalinau savo svajone ir pilnai suvokdama, kad be jo pagalbos neišsiversiu, tos pagalbos ir paprašiau. Tikėjausi, kad jis paprašys laiko viskam apsvarstyti, tačiau mano didžiai nuostabai, sužinojęs daugiau detalių apie pačią kelionę, nedvejodamas atsakė: „Jeigu tu pasiryžai eiti pėsčiomis tiek kilometrų, mažiausia ką galiu dėl tavęs padaryti, tai pasirūpinti tuo, ko prašai.“  Mano džiaugsmui nebuvo ribų,“ – nukritusiu rūpesčiu džiaugėsi Maria.

Antrasis iššūkis – daiktai kelionei. Turėjau iš skautiškų laikų dar užsilikusią kelioninę kuprinę, prieš metus pirktus kalnų batus ir kelias smulkmenas. Tai buvo viskas. Nežinojau, ko tiksliai reikia tokiai kelionei, kur teks nakvoti, kiek reikia turėti pinigų apgyvendinimui, maistui ir ekstra atvejams,“  – savo nuogąstavimais dalinosi pašnekovė. 

Neturėdama patirties ir žinių moteris patarimo pradėjo ieškoti tarp artimųjų ir draugų. „Atsirado net kelios draugių draugės, kurios mielai sutiko pasidalinti praktiniais dalykais ir savo patirtimi. Patarimai buvo panašūs: kuprinės svoris idealiu atveju turi būti 10% tavo kūno svorio, geri pranešioti žygio batai, neperšlampama striukė/lietpaltis ir Buen Camino programėlė. Piligrimai, turintys piligrimo pasą, gali nakvoti alberguose (10-50 dviaukščių lovų piligrimų namai). Maistą galima pirktis ir gamintis vietoje, arba valgyti vietinėse kavinėse, restoranuose. Ekstra pinigų – kuo daugiau, tuo geriau,“  – išgirstais patarimais entuziastingai dalinosi moteris. xvfg2051Nuotr. asmeninio archyvo

Trečias iššūkis, su kuriuo susidūrė pašnekovė, buvo finansai. Pasiskaičiavusi visas išlaidas, reikalingas kelionei (nakvynei, maistui, kelionės bilietams, trūkstamiems daiktams įsigyti, plius papildomos išlaidos ekstra atvejams) suma buvo gerokai didesnė nei pradžioje galvojo Maria. „Tačiau stebuklai prasideda vien nusprendus eiti Camino de Santiago keliu ir tai paskelbus platesniam žmonių ratui. Atsirado mano svajonę palaikančių šeimos narių bei draugų, kurie mielai prisidėjo prie išlaidų, kad ne vien sumuštinius kelyje kramsnočiau, bet ir šilto maisto valgyčiau. Taip pat padidėjo ir ekstra išlaidų krepšelis, kurio, kaip vėliau paaiškėjo, labai reikėjo,“  – su džiaugsmu akyse savo patirtimi dalinosi moteris.

„Eidama Santiago keliu, norėjau būti lyg Lietuvos ambasadorė pasauliui. Tad ilgai sukau galvą, kokį atributą pasirinkti, kad daugeliui būtų aišku iš kur aš. Nutariau įsigyti „Audimas“ kurtą striukę nuo vėjo ir lietaus su Lietuvos vėliava ir užrašu „LIETUVA“  Tai iš tikrųjų buvo geriausias mano pirkinys, kuris labai pasitarnavo kelionėje. Striukės šviesiai žalia spalva teikė džiaugsmo lietingomis dienomis, Lietuvos vėliavą su pasididžiavimu rodydavau visiems, kas domėjosi iš kur aš, o pirmas lietuviškas žodis, kurį išmoko mano naujieji draugai buvo, neabejotinai: „LIETUVA,“  – savo prasmingu pirkiniu džiaugėsi Maria.

Kai svajonės pasibeldžia, ženk bent mažą žingsnelį jų link

„Kai svajonė pasibeldžia į širdies duris, manau, teisingiausia yra ją įsileisti ir imtis mažų veiksmų jai įgyvendinti. Juk kiekvieno širdyje užgimsta skirtingos svajonės. Tad jeigu ta svajonė apsigyveno būtent tavo širdyje, tu tikrai gali ją įgyvendinti. Aš esu tuo tikra,“  – savo pamąstymais dalinosi Maria ir pridūrė: „Šios minties vedina aš ėmiau nors ir mažais, tačiau ryžtingai žingsniais artėti savo svajonės link. Santiago kelias man buvo puiki erdvė apmąstyti ateities planus, susidėlioti prioritetus, pamatyti nuostabiai gražių mūsų Žemės kampelių ir sutikti įspūdingo gerumo žmonių. Nebuvau tikra, ar man pavyks. Tačiau sau tariau, kad aš eisiu ir pradžioje įveiksiu pirmą dieną. Tada antrą. O galiausiai ateis ir toji, paskutinė, kai įžengsiu į Santiagą. Taip ir buvo. Per vieną dieną gali įveikti tik tai dienai skirtus sunkumus bei pasidžiaugti vykstančais stebuklais,“  – savo išmintimi dalinosi moteris. 

„Teko eiti ir kiaurą dieną pliaupiant lietui, ir kopti į akmenimis grįstus kalnus bei leistis stačiais šlaitais žemyn. Teko suvokti, kad mano kuprinė per sunki ir dalį daiktų išsiųsti namo,“  – savo patirtimi susimąsčiusi dalinosi moteris ir pridūrė: „Tai dariau su šypsena, nes pačią pirmą kelionės dieną vienas patyręs prancūzas piligrimas, pamatęs mane ir mano kuprinę, pašnibždėjo: „Ar girdėjai, kad piligrimo kuprinės svoris prilygsta žmogaus turimų baimių svoriui. Jeigu esi protinga, jau kitą dieną išsiųsi dalį daiktų namo. Kitaip tavo baimės tave pražudys.“ Tad su dideliu džiaugsmu atsisveikinau su savo baimėm ir lengvesne kuprine judėjau tolyn.“

„Teko kelis kartus stabdyti kelią, nes supūliavo pūslės, vėliau pasigavau virusą,“  – kelionės sunkumus vardijo pašnekovė. Tikrai, pati viena nebūčiau įveikusi šio kelio, tačiau manęs neapleido kelionės angelai – trys ispanai, lydėję mane pirmąją, sunkiausią, savaitę. Ne tik lydėjo, bet ir rūpinosi, pergyveno, padėjo, vaišino, kalbino, prajuokindavo ir neleido pasiduoti. O kai jie išvyko namo, nes atostogų teturėjo savaitę, manimi rūpintis pradėjo kita trijulė – katalonas, amerikietis ir italas. Šios užsimezgusios draugystės – tai didžiausia kelionės dovana. Žmonės be kaukių, nepatogios situacijos, visiškas atvirumas ir gerumo stebuklas. O mano atveju, dar vienas stebuklas – į širdį pasibeldusi meilė. Mane ilgai lydėjęs katalonas galiausiai taip stipriai palietė mano širdį, kad aš tiesiog išsilydžiau. Jis taip pat. Pasibaigęs Camino de Santiago davė naują pradžią – naują kelionę į santykių, meilės, pagarbos ir atradimų kelią, kuriuo jau žengiu ne viena, o įsikibusi savo išrinktajam į parankę, “  – savo atradimais džiaugsmingai dalinosi moteris. 

img 6580Nuotr. asmeninio archyvo„Tikriausiai pirmą kartą gyvenime sulaukiau tiek daug pritarimo ir palaikymo tiek iš savo šeimos, tiek iš draugų bei bendraminčių rato. Kasdien dalinausi dienos nuotykiais, iššūkiais ir, žinoma, stebuklais savo Facebook puslapyje. Jaučiau žmonių man siunčiamą meilę, palaikymą, maldas ir padrąsinimus. Tad savo pačios ir didelės palaikymo komandos dėka, mano svajonė šiemet tapo realybe. Namo grįžau, ne tik įveikusi virš 800 km, susidėliojusi veiklos prioritetus, bet ir su meilės kupina širdimi bei mylimu vyru. Taip, dabartinis kelias tik prasideda. Nežinau, kas laukia ateityje. Tačiau esu pasiryžusi daryti viską, kas nuo manęs priklauso, kad ši nauja Kelio pradžia būtų ilgo ir laimingo gyvenimo aušra,“  – su viltimi veide savo mintis dėstė pašnekovė. 

Su pokyčiais į mūsų gyvenimą ateina naujos galimybės

Pašnekovė paprašyta pasidalinti su skaitytojais savo patarimais ir patirtimi taria: „Būk drąsi ir nebijok. Eik atvira širdimi ir stebėk, kokie nuostabūs dalykai vyksta gyvenime. Visada kreipk dėmesį į mažus kasdienius stebuklus ir dėkok, nes būtent taip jų vis daugės ir daugės. Mūsų tikrovė yra tokia, koks mūsų požiūris į smulkmenas, mažyčius iš pirmo žvilgsnio nepastebimus dalykus.“

„Viskas labai paprasta: jei reikia patarimo apie Santiago kelią, eikime išgerti arbatos, mielai pasidalinsiu. Jei trūksta ryžto, galiu patarti pradėti nuo mažų dalykų: atsisiųsti Buen Camino programėlę, įsigyti ir perskaityti knygą; pažiūrėti filmą apie Santiago kelią; pasikalbėti su jau šį kelią įveikusiais piligrimais. O jeigu baisu eiti vienam: pasiimk drauge kuprinę ir varyk į Kelią. Baimės ilgų distancijų nemėgsta ir dažniausiai dingsta jau pačią pirmą dieną Kelyje,“  – su šypsena veide priduria moteris.

Maria Gloria taip pat teigia, kad „visiškai normalu bijoti, vengti, atidėlioti pokyčius, nes taip veikia mūsų savisaugos sistema. Mūsų smegenys pokyčius suvokia, kaip grėsmę nusistovėjusiai rutinai ir įprastai dienos eigai. Tad jos visaip bando mus įtikinti, kad pokytis yra per pavojingas ir rizikuoti neverta. Tačiau tai, ko smegenys, kaip ir kompiuteris, negali numatyti – tai su pokyčiais į mūsų gyvenimą ateinančių naujų galimybių. O būtent šios galimybės įneša naujus kvapus ir skonius, naujas spalvas ir potyrius, naujas pažintis ir naują dieną. Galima ramiai gyventi ir be pokyčių. Tačiau tik pokyčiai atneša įgyvendintas svajones, savęs pažinimą, kūrybines galias ir savirealizaciją. Rinkis pati, ko nori gyvenime!“  

Gyvai su Maria Gloria Lukša galėsite susitikti vasario 29 d. pokyčių konferencijoje „Išdrįsk pradėti. Šiandien“