Parengė: Aistė Gelusevičiūtė

m.dombrauskytėNuotr. M. Dombrauskytės„Kai jaučiu, kad labai noriu – nestabdau savęs“, – sako Julija Brodskė ir tai puikiai paaiškina, kaip ji spėja būti laisvai samdoma socialinių tinklų komunikacijos specialiste, konsultante, mokymų vedėja ir pranešėja, o taip pat nesėdėti vienoje vietoje ir keliauti po pasaulį. Svarbiausia Julijai darnūs ir augantys santykiai, savęs realizavimas ir laisvė. Ji tiki, kad pasaulis laimingesnis, kai jame veikia save realizuojantys ir paskui savo vidinę misiją einantys žmonės.

Prieš kelerius metus, kurdama komunikaciją kitiems prekės ženklams, verslininkė pastebėjo ir suvokė, kad gyvename tokiu auksiniu laiku, kai kiekvienas žmogus gali save realizuoti, užsiimti mėgstama veikla, siekti savo svajonių, o socialinių tinklų bei interneto dėka – visa tai parduoti ir gyventi finansinėje laisvėje. Moteris teigia, kad socialiniai tinklai padeda tai padaryti neišleidžiant krūvos pinigų. Žinoma, čia svarbu – žinios, strategija, skonis ir sąmoningumas. Ir viskas! Tu jau esi matomas, girdimas, atpažįstamas, ir gali dalinti savo kuriamą vertę neišeidamas iš namų ir net neturėdamas internetinio adreso. Julija šiame kelyje yra tas vadovas, draugas, vedlys, gidas, padedantis pasakoti savo istoriją ir skleisti žinutę.

Žengti žingsnį pastūmėjo laisvės, kūrybos ir nuotykių trūkumas

Moters kelias į savirealizaciją ir laisvę prasidėjo, kai ji ryžosi palikti saugią teisininkės valstybinėje įstaigoje kėdę. Žengti šį žingsnį paskatino suvokimas, kad gyvena pilką gyvenimą, į kurį įsisukusi nuobodi rutina, o gyvenimo polėkis išgaravęs. „Iki išėjimo vis lydėjo tas jausmas, kad nenorėčiau žiūrėti tokio filmo, mano scenarijus galėtų būti gerokai įdomesnis. Aš galiu geriau. Tai ne tas gyvenimas, kuriam aš sutverta. Jame trūko oro, laisvės, kūrybos, nuotykių“, – teigia Julija ir mano, kad didžiausias lūžis buvo prisipažinimas sau, jog nori gyventi laisvai, kur nors gamtoje, prie jūros, kalnuose ir gyventi taip, kad galėtų save išlaikyti. Nors tuo metu neįsivaizdavo, ką dirbs, bet taip pat manė, kad planą galima sukurti ir išėjus iš darbo, todėl Naujųjų 2015 metų rytą tvirtai nusprendė, jog atėjo metas imtis veiksmų.

Po vieno drąsaus žingsnio sekė kitas ir dar kitas. Julija ne tik išdrįso palikti darbą, kuriame nesijautė laiminga, bet neilgai trukus tapo jogos ir kalanetikos mokytoja, nors neturėjo tam tinkamo išsilavinimo bei patirties. Noras turėti įdomesnį gyvenimą, kuriame galėtų save realizuoti atvedė iki pirmo susitikimo su komunikacijos sritimi. Ji pasisiūlė kurti socialinių tinklų komunikaciją didžiuliam Lietuvos festivaliui „Masters of Calm“, leidusiam tiesiog mokytis visko pakeliui. Galų gale Julija ryžosi išvykti iš Vilniaus, tapti laisvai samdoma komunikacijos specialiste, neturinčia konkrečios gyvenamosios vietos ir dirbti tiesiog ten, kur tuo metu yra. Mintys, kurios nedavė ramybės dirbant teisininke – materializavosi, o Julijos gyvenimas prisipildė laisve, kūryba bei nuotykiais.

Sprendimus teko priimti pakeliui

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad kelias link svajonės buvo paprastas ir lengvas, tačiau taip nebuvo. Nuo idėjos iki realių veiksmų praėjo maždaug dveji metai. Moteris prisipažįsta: „Stabdė, kaip ir visus – baimė. Išeisiu – tai iš ko gyvensiu? Kaip apmokėsiu nuomą? Gal reikės grįžti pas tėvus? Ką darysiu? Juk net nežinojau tuo metu, kaip išgyventi, kaip uždirbti, pavyzdžiui, gyvenant prie jūros? Taip pat jaučiau baimę susimauti. O jei mano tas naujas scenarijus nepavyks? Kas tada? Rodos, gyveni tokį pažįstamą aiškų, suplanuotą gyvenimą, kai žinai, kas po ko bus, numanai, ko tikėtis, o čia, žingsnis... Kaip nuo liepto, nuo uolos. I nežinią. Į nepatogią tuštumą. Ir supranti, kad dabar, šiame taške visko numatyti ir suplanuoti, paskaičiuoti negali. Sprendimus priimti teks jau pakeliui, toj miglotoj ateity.“

Nors palaikymas tokiais gyvenimo momentais yra labai svarbus, bet Julija teigia, kad jį rasti sunku: „Tėvai ir konservatoriškesni bendraamžiai į tokias žinias būtų pažiūrėję kreivokai ir gal net bandę atkalbėti, todėl baimė būti nepalaikytai priminė, kad dalintis reikia ne su visais.“d. lisickij2Nuotr. D. Lisickij

Viskas turi savo kainą

Sėkminga verslininkė pasakoja, kad priėmusi sprendimą palikti saugią darbovietę, ji penkis mėnesius kaupė santaupas, kad po išėjimo galėtų išgyventi bent keturis mėnesius. „Žinojau, kad iki to laiko ką nors tikrai sugalvosiu, kad gyvenimas pats pametės variantų. O tuomet tiesiog dariau tai, ką mylėjau: mokiausi vesti treniruotes, savanoriavau festivalyje, kuriuo tikėjau. Eigoje tapau mylima ir vertinama trenere, gavau pasiūlymą rūpintis komunikacija festivalyje, o visa tai jau vedė į smarkų pažįstamų rato plėtimą, naujų klientų paiešką ir galiausiai, pagrindą tam, kad galėčiau, visko atsisakiusi, susikurti sau pačiai darbo vietą ir keliauti“, – dalijasi patirtimi komunikacijos specialistė ir pasidžiaugia, kad kelionės tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Vasarą ir rudenį jai pavyksta gyventi prie jūros: Lietuvos pajūryje arba Kretoje, o žiemoti –­­­­­ kalnuose. Nors keliauti po pasauli buvo viena iš Julijos svajonių, tačiau pažymi, kad šis etapas, kuomet keliauji ir nuolat kraustaisi, turi savo kainą – gyvenimas lagaminuose vargina, todėl ji augina planą jau kitamet nors kuriam laikui apsistoti nuolatiniuose namuose – tik būtinai arti gamtos.

Apie gyvenimo pokyčius Julija savo šeimai nesakė kaip įmanoma ilgiau, o galų gale, kai tėvai sužinojo – reagavo su panika. Moteris pasakoja, kad jiems buvo be galo sunku tai suvokti ir dar kelis metus po išėjimo tėvai vis paklausdavo: „Gal tu jau išsilakstei ir nori grįžti?“. Giminaičiams, draugams ir tuometiniams kolegoms irgi nieko neaiškino. Jos nuomone nėra prasmės dalintis su tais, kurie pasaulį mato absoliučiai kitaip. Nors šeima ilgą laiką nieko nežinojo – Julija turėjo sąmoningų, išmintingų draugų užnugarį, kurie išklausydavo, išsklaidydavo abejones ir labai palaikė.

Kasdien ką nors padarau dėl savo svajonių

Sėkminga verslininke tapusi moteris sako, kad jei galėtų pakalbėti su tuometine apmąstymuose ir sprendimuose pasiklydusia Julija – paskatintų ją trumpiau svarstyti ir kaupti drąsąą, nes absoliučiai nėra ko prarasti. „Gal skambės iš aukšto, tačiau aš pati save įkvepiu savo pasiekimais. Netikiu, kad yra kažkoks taškas, kuriame jaučiamės jau pasiruošę. „Viskas, jau moku, išmanau, pasitikiu savimi tai ir darau“. Nesąmonė. Toks jausmas gali niekad ir neateiti. Todėl aš nuolat lendu daryti tai, kam nesu kvalifikuota, kam neturiu patirties. Bet kai jaučiu, kad labai noriu, nestabdau savęs. Rodos – beprotybė kažkokia! Bet visada pavyksta. Pastebėjau, kad viskas gaunasi ne dėl talento ar kažkokių pažįstamų, o todėl, kad tiesiog darau: kasdien po žingsnį artėju link planų, tikslų ir galiausiai susikuriu tai, ko noriu. Dabar jau nebeliko abejonių dėl nieko. Pavyzdžiui, žinau, kad noriu namų, bet net neįsivaizduoju, kaip juos įsigyti. Žinau, kad noriu tapti lektore ir bendrauti su auditorijomis. Žinau, kad noriu profesionaliai kalbėti į kamerą. Ir nors, ne visada aiškus kelias, kaip tai įvyks, aš žinau, kad įvyks, nes kasdien ką nors padarau dėl to. Nėra jokios paslapties ar magijos“, – pasakoja moteris.

d.lisickij1Nuotr. D. LisickijŽengus pirmuosius žingsnius, bus supurtyta visata

Moteris teigia, kad supratus, jog gyvenime trūksta pokyčių, pirmiausia reikia ieškoti įkvėpimo ir paramos. „Aš žiūrėjau daug video Youtube, skaičiau blog‘us ir klausiau paskaitų tų žmonių, gyvenančių taip, kaip noriu aš. Tai labai padeda ir įkvepia, nes visų istorijos yra tikrai labai panašios“, – dalijasi patirtimi komunikacijos specialistė. Taip pat, jos nuomone, yra labai svarbus draugų, giminaičių palaikymas ir kuo daugiau kalbėtis. Stengtis išsakyti ir iškalbėti visas abejones ar nerimą. Ji pažymi, kad išsikalbėjus abejonės ir nerimas gali grįžti, todėl veiksmą tenka kartoti vėl ir vėl.

„Žmonės dažnai dosniai dalinasi savo kelio detalėmis, žingsniais. Belieka pasiplanuoti, kaip galėtų vykti pokytis, susirašyti veiksmų planą ir pirmyn. Žengus pirmuosius žingsnius, bus supurtyta visata, ritmas pokyčiams jau bus užduotas“, – savo mintimis dalinasi moteris.

Pabaigai Julija pataria skaitytojams: „Visų pirma nesmerkime savęs už emocijas: neviltį, baimę, nerimą, neryžtą ir panašiai. Tai normalu. Būtų kvaila, jei to nebūtų. Tad priimkime save tokius, kokie esame ir būkime savo palaikymo komanda. Būkime nuoširdūs ir atviri su savimi. Kalbėkimės su kitais apie svajonių gyvenimą. Ir ryžkimės. Dar nemačiau nei vieno, kuris būtų gailėjęsis.“