Parengė: Gintarė Tallat-Kelpšaitė

img 1640Nuotr. asmeninio archyvoBaigiantis vasarai daugelis suskumba dar kartą išlėkti į gamtą, prie jūros, pasišildyti nebe tokios kaitrios saulės spinduliuose ir pasimėgauti vandens pramogomis. Tiesa, yra poilsiautojų braidančių palei krantą, bet nesiryžtančių plaukti. Dažnai nesiryžtama dėl įvairių baimių ar dėl blogos savo kūno fizinės būklės. Su tokiais žmonėmis dirba šio straipsnio pašnekovė bei įmonės „Išmok plaukti" direktorė Irena Čeilutkė.

Irena plaukimo trenere dirba jau 12-tus metus, turi praktikos dirbant ne tik su suaugusiais ar pensijinio amžiaus žmonėmis, bet ugdė ir visai pypliukus – 1,5 metukų vaikus, o be to 3 metus dirbo ir su kurčiųjų vaikų grupe. Šiuo metu Irena specializuojasi „vandens baimių“ įveikimo srityje ir organizuoja intensyvius plaukimo kursus būtent suaugusiems. El. knygelėje „Bijau plaukti“ Irena sudėliojo visą praktinę informaciją, kurios moko per plaukimus bei pateikia realius pavyzdžius nutikusius jai mokant vaikus plaukti. Kaip pati sako, jos gyvenimo misija yra padėti žmonėms susidraugauti su vandens pasauliu – sumažinti vandens baimes ir praplėsti kūno galimybes.

Su plaukimu susipažino dar vaikystėje

Irena puikiai pamena savo pirmąją pažintį su plaukimu. Dar būnant šešerių tėvai mergaitę atvedė į plaukimo pamokas, o paūgėjus apie dešimtmetį ji jau tobulinosi sinchroninio plaukimo pamokose. Tada atėjo laikas studijoms: „Esu pavyzdys to, kad svajones galima įgyvendinti, o po įgyvendinimo suvokti, kad ta svajonė visiškai nedžiugina ir galbūt tai ne TAS kelias. Svajojau baigti ekonomikos studijas ir dirbti biure, tačiau trečiame kurse daužiau galvą į suolą – kaip aš nekenčiu finansų. Pabaigusi studijas dirbau biure, bet, kaip ir buvo galima tikėtis, jame išdirbau vos 3 mėnesius. Kadangi pradėjusi studijas tuo pačiu dirbau ir trenere, tai metusi beprasidedančią karjerą biure atsidaviau vien tik plaukimo trenerės darbui. Dirbau plaukimo trenere „Lietuvos vaikų ir jaunimo centro“ baseine 9-erius metus, tad 20 metų praleidau tame pačiame pastate“.

Norėjosi pokyčių

Visgi po 9-erių metų darbo vienoje vietoje norėjosi pokyčių, norėjosi išvykti iš Lietuvos. Atsirado ir daugiau nusivylimo: „Stiklinės lubos“ – kai suvoki, jog darant tai, ką darai, daugiau neužsidirbsi, o didinti valandų kiekį – kūnas neištvers. Po to sekė kelio trauma – irgi atėjo suvokimas, kad jeigu nutiks kažkas rimtesnio su sveikata, tai ir šiame darbe bus „šakės“. Galų gale norėjosi išnaudoti savo mokslus – juk ne šiaip sau ėjau tą ekonomiką studijuoti, aš tikrai norėjau eiti šia kryptimi. Gali mylėti tai, ką darai, bet vis tiek ateina tas „nuovargio momentas“. Kartu su vyru juokavome, kad bet kada galime išvažiuoti gyventi į Kanarų salas. Niekas netikėjo, kad galime „viską mesti“, o mes susiorganizavome ir išvykome. Labiausiai išdrįsti paskatino „Erasmus for Young Entrepreneurs“ programa bei aplinkinių raminimas, kad jeigu nepatiks, tai visada turėsime galimybę grįžti. Kai išvykome sakiau sau, kad į treneriavimą tikrai nebegrįšiu.

Kelionė į Kanarus turėjo būti vienpusė, bet po kelių mėnesių nusprendėme, kad Vilniuje mums žymiai geriau ir tikėjomės grįžti į gyvenimą „prieš“. Tačiau kelias atgal nebuvo toks paprastas, ramino tik mintis, kad visada galiu susirasti paprastos plaukimo trenerės darbą”.ismokplaukti.lt 182Nuotr. asmeninio archyvo

Sunkumai grįžus

„Sugrįžus į Vilnių sunkumų buvo daug, bet nei vieno iš jų negaliu pavadinti nesėkme. Buvo sunku rasti vietą, kur galėčiau treniruoti, tuo pačiu sudėtinga pritraukti ir klientus, nes nedirbau su žymiu sporto klubu ir nebuvau žymi trenerė. Kol turi viziją tik savo galvoje, tai viskas atrodo labai gražu ir paprasta, bet kai pradedi veikti, tai susiduri su realybe. Realybėje ne visi žmonės elgiasi taip, kaip tikėtumeisi, ne visi supranta tave. Ne visada pasirinktas pradinis kelias veda link tikslo, o su laiku pradedi suvokti, kad pats tikslas nebūtinai yra teisingas. Sunkiausia buvo susivokti, ko realiai noriu. Net dabar į tą klausimą man sunku atsakyti ir todėl tenka paklaidžioti, paeksperimentuoti“.

Nors grįžus iš Kanarų pora ir turėjo sunkumų, bet šiuo metu jie džiaugiasi, kad išdrįso išvykti ir grįžti. „Dabar jaučiuosi puikiai, nors būna įvairiai (šypsosi). Į visus gyvenimo planus buvo įtrauktas tik vyras, o jis besąlygiškai mane palaikė“.

Motyvacija – laimingi klientai

Irenos moto: mylėk, kurk, įkvėpk. „Man svarbiausia gyvenime yra laisvė. Nors turiu daug įsipareigojimų ir iš šalies gali atrodyti, kad mano gyvenime yra labai daug apribojimų, bet jie visi atsirado iš tos laisvės rinktis ir iš meilės tiems dalykams, kuriuos pasirinkau. Aš myliu tai, ką darau. Myliu žmones, kuriais esu apsupta. Džiaugiuosi, kad galiu eksperimentuoti, būti kūrybiška ir galiu įkvėpti kitus pabandyti“, – tikina pašnekovė.

32313349 10216412267878869 5684008999981154304 nNuotr. asmeninio archyvoPaklausta, ar norėtų grįžti į paprastos plaukimo trenerės darbą „Lietuvos vaikų ir jaunimo centre“ ar bet kuriame kitame sporto klube: „Mano priimti dabartiniai įsipareigojimai neleidžia man net galvoti apie grįžimą. Tiesiog kelio atgal nėra. Bet taip, būna dienų, kai viskas nusibosta, kai pagalvoji – kaip buvo tada gerai, jokių rūpesčių dirbti paprastos plaukimo trenerės darbą. Trenerės, kuri neturėjo rūpintis, kad kada nors pritrūks klientų – jų pilni rezervų sąrašai. Trenerės, kuri neturėjo išmanyti „biudžetavimo“ niuansų, kad kiekvieną mėnesį gautų stabilų atlyginimą. Trenerės, kuri kiekvieną vasarą galėdavo be rūpesčių atostogauti nuo mėnesio iki trijų.  Bet man sekasi! Tokiais momentais visada atsiranda kas nors iš klientų, kas parašo kelis gražius žodžius, kaip jiems pasikeitė santykiai su vandeniu. Arba parveža lauktuvių iš savo atostogų. Būna pasako: Irena, minėjai, kad norėtum pabandyti su mumis atlikti tokį ir tokį pratimą, bet neturi to ir to, tai štai – atvežiau!”.

Kaip išdrįsti pradėti pokytį?

Moteris pasakoja, kad kadaise svajojo gyventi tikrame didmiestyje, vėliau šiltuose kraštuose, o išvykdama į Kanarus – nebemokyti plaukti. Šiandien ji džiaugiasi, kad dirba darbą, apie kurį drąsiai teigė „niekada gyvenime“ ir gyvena mieste, kuriame gimė, bet nevertino iki kol teko pagyventi svetur.

„Mano didžiausias išdrįsimas grįžus iš Kanarų buvo pradėti daryti kitaip, nei įprasta Vilniuje, kur treneriai daugiausia dirba vien su vaikais, priklauso sporto klubui ir pan. Aš išdrįsau tapti ne tik nepriklausoma plaukimo trenere ir dedikuoti save suaugusiems, kurie niekaip neišdrįsta susidraugauti su vandeniu ir su kiekvienu dirbu asmeniškai. Šiuo metu aš nuomojuosi privatų baseiną, pati rūpinuosi savo įmonės rinkodara, baseino administravimu, klientų „valdymu“”, – teigia pašnekovė. Remdamasi savo patirtimi Irena vardija tris pagrindinius dalykus pokyčiui pradėti:

  1. Detali analizė;
  2. Planas B;
  3. Mažiau galvok!

„Atsakyk sau į klausimą – kas blogiausia gali įvykti? Sugalvok porą būdų, kaip galėtum spręsti šią problemą. Pagalvok apie planą B. O tada nustok analizuoti ir padaryk eksperimentą. Tiesiog pažvelk į viską kaip į žaidimą – eksperimentą. Juk ne kiekvienas eksperimentas privalo pavykti, bet kartais jo rezultatai gali nustebinti ir nuvesti tokiais keliais, apie kuriuos net nebūtum pasvajojusi”.