Parengė: Renata Vagonienė.

„Net nebežinau, apie ką svajoti toliau“, – sako žurnalistė, šeimos verslo bendrasavininkė ir suaugusiųjų dailiojo čiuožimo atstovė Inga Labutytė-Atkočaitienė. Kartu su vyru įkūrusi „Lapės namų“ apartamentus Kuršių nerijoje, vilnietė džiaugiasi įgyvendinusi savo svajonę būti Pervalkos dalele ir galimybe ja dalintis su šio krašto grožį mylinčiais žmonėmis.

Kuo užsiimate gyvenime?

Dirbu 15min.lt redakcijoje aplinkosaugos temų ir turinio projektų srityje. Žurnalistės darbą derinu su verslo administravimu – puoselėju ir ieškau būdų išplėsti savo verslą. O laisvalaikį skiriu čiuožimui. Pavyzdžiui, pastarąjį pusmetį dalyvavau 5-iose varžybose, 3-ose iš jų – užsienyje. Labai sunkiai radau mėgstamą sportą, nes visa kita fizinė veikla atrodė nuobodi. Bet sportas man yra būtinas, nes „pravėdinus“ galvą atsiranda daugiau energijos dirbti toliau.

Kas yra jūsų „IŠDRĮSAU PRADĖTI“?

Ilgus metus svajojau apie savo būstą Kuršių nerijoje, tačiau artimieji šios idėjos nepalaikė. Jie nėra linkę rizikuoti, todėl nerimavo dėl finansinės naštos. Tačiau prieš trejus metus įklimpus į profesinę krizę, kai nebetikėjau objektyvia, tikra ir skaidria žurnalistika, mudu su vyru ryžomės rizikuoti ir pasiimti paskolą vienų apartamentų – poilsio namų verslui Pervalkoje. Pirmuosius metus, išnuomojus savo prabangų būstą, teko netgi nakvoti kopose, tačiau šiandien jau metų pradžioje rezervuojame visas vietas vasarai, turime aukštą įvertinimą booking.com svetainėje ir vis gausėjantį nuolatinių poilsiautojų ratą.

Kas paskatino išdrįsti?

Meilė tam kraštui ir noras parodyti bei atskleisti jo grožį kuo didesniam žmonių skaičiui. Kuršių nerijoje sezono metu nuolat trūksta vietų kur apsistoti. Todėl man smagu su poilsiautojais pasidalinti savo antraisiais namais ir suteikti jiems galimybę pažinti Kuršių neriją. Noras būti Pervalkoje, turėti ir išsaugoti bent dalelę jos buvo didesnis nei rizika, jog pristigę lėšų galime daug ką prarasti.

Kaip dabar jaučiatės dėl to, kad išdrįsote?

Jaučiuosi gerai – panašu, kad iki 30-ojo gimtadienio išpildžiau visas savo svajones ir net nebežinau, apie ką svajoti toliau.

Ar pavyko išdrįsti iš pirmo karto? Papasakokite plačiau.

Iki realaus sprendimo apie būstą Kuršių nerijoje, jo nuomą svarsčiau kelerius metus. Kai jau apsisprendėme ir pasiryžome, įsivėlėme į būsto pirkimo procesą, todėl nebebuvo kur trauktis (juokiasi). Vėliau teko taikytis prie esamos situacijos ir ieškoti lėšų pirmojo sezono startui.

Didžiausia nesėkmė, iš kurios pavyko pasimokyti.

Tai „paskutinės minutės“ poilsiautojai. Jie dažniausiai būna patys aikštingiausi, priekabiausi ir netvarkingiausi. Pirmąjį sezoną suteikėme galimybę rezervuoti butą vos prieš porą mėnesių. Turėjome daugybę užsakymų iš įvairių klientų. Lakstėme iškišę liežuvius ir, atrodo, nesustodami skalbėme, lyginome, plovėme. Bet vis tiek sulaukdavome nusiskundimų, kad prastas oras, pastogėje yra vorų ir pan. Tačiau šiandien aš suprantu, kad žmonės, kurie iš tiesų myli ir vertina Neringą, iš anksto žino, kad čia sugrįš. Visa tai ir buvo man pamoka, kad tokie poilsiautojai susiplanuoja savo atostogas, žino netgi tikslias datas, nes prioritetą teikia Neringos gamtai bet kokiu oru ir metų laiku.

Su kokiais sunkumais susidūrėte pradėjusi pokyčius?

Žinoma, finansiniai (šypsosi). Reikėjo ir mokėti paskolą, ir ruoštis pirmajam sezonui. Buto Kuršių nerijoje priežiūra, jo aptarnavimas reikalavo daug fizinių jėgų, nes viską darėme patys. Taip pat daug streso sukeldavo svečių įnoriai ir pageidavimai, kai pasigesdavo kažko jiems atvykus (pavyzdžiui, sklandžiai neveikia internetas). Todėl negali atsipalaiduoti, turi čia ir dabar spręsti problemą.

Ką darote, kai nebeturite jėgų ir norisi viską mesti ir grįžti į „ten“ (laiką prieš pokyčius)?

Tiesą sakant, visko mesti man dar niekada nesinorėjo (vėl juokiasi). Į Pervalką iš Vilniaus vykstu bent kartą per savaitę, todėl kai jau tikrai nėra noro ar jėgų, paprašau draugų, artimųjų pagalbos. Norinčių poilsiauti ir sutvarkyti apartamentus netrūksta. Tiesą sakant, kitų žmonių palaikymą ir fizinę pagalbą jaučiau visą laiką nuo pat verslo pradžios.

Ką palinkėtumėte mūsų skaitytojoms, kurios nesiryžta pokyčiams?

Pagalvokite, kaip atrodys jūsų gyvenimas po 10-ies metų – ar vis dar svajosite apie tą pačią neįgyvendintą idėją? Kas gali nutikti? Galimi tik du variantai: arba jau būsite įgyvendinusi pokyčius ir didžiuositės savimi, arba būsite patyrusi nesėkmę, bet įgijusi vertingos patirties. Bet kuriuo atveju žinosite, kad padarėte ar bent pabandėte. Todėl bandyti tikrai verta. Ir net jei kažkas paniekinamai nužvelgs verslininką, nakvojantį kopose (šypteli). Užtat niekas nežino, kad užmiegi kopose išpildęs SAVO GYVENIMO SVAJONĘ.