Parengė: Kristina Volodkovič

kristina černiauskienėNuotr. Kristinos ČerniauskienėsMoters ryžtas ir apsisprendimas nebegrįžti į samdomą darbą, nors ir aplinkybės nebuvo pačios palankiausios, davė puikių rezultatų. Šiandien Indrė Jarašūnienė džiaugiasi vykdoma veikla. „Padedu moterims keisti įpročius, klaidingus, save ribojančius įsitikinimus, identifikuoti, kas joms trukdo pasiekti norimus rezultatus ir padedu tai išspręsti“, – šypsosi džiaugsmu netverianti emocinio valgymo konsultantė, įpročių keitimo trenerė Indrė. „Emociniai valgytojai dažnai jaučia emocinį alkį, kaip kažkokių teigiamų emocijų trūkumą, tuštumą skrandyje (meilę, saugumą, stabilumą), kuriuos yra linkę užpildyti maistu.“ – dalinasi moteris, įgyvendinusi savo svajonę mėgstamą veiklą paversti darbu.

Motinystė paskatino labiau gilintis į save

Prieš kelerius metus situacija buvo visai kitokia, „Išdrįsau pradėti“ herojė dirbo samdomą darbą, kuris neteikė jai džiaugsmo ir galimybės realizuoti save, o po vaiko gimimo išgyveno ir pogimdyvinę depresiją. „Tada pajutau norą labiau gilintis į save. Labai padėjo saviugdos literatūra, kurią skaitau maždaug 10 metų“, – pasakoja moteris. Saviugdos literatūra padėjo Indrei giliau pažvelgti į įvairias savo gyvenimo sritis, atrasti dalykus, už kuriuos reikia būti dėkingai net ir pačiose nepalankiausiose situacijose bei atpažinti savyje slypinčias galimybes. „Skaitydama saviugdos literatūrą suvokiau, kad patys esame atsakingi už savo turimus rezultatus ir rezultatus, kuriuos dar gausime, kad tik mes patys sau galime sutrukdyti siekti tikslų. Kaip? O gi abejonėmis, dvejonėmis, netikėjimu, kad ir mums gali pasisekti, taip pat delsimu ir atidėliojimu. Dar kas trukdo gyventi pilnu pajėgumu? Tai mūsų vidiniai įsitikinimai, gauti iš šeimos ar socialinės aplinkos“, – pasakoja Indrė.

Kamavo abejonės, todėl pokytį atidėliojo

Moteris pripažįsta, kad apsispręsti kažką keisti nebuvo lengva, reikėjo vidinio apsisprendimo ir ryžto. Ne vienus metus kamavo abejonės ir stabdė daugybė baimių – likti nesuprastai, nepriimtai, neįvertintai. „Abejonės savo jėgomis, kad aš dar nepakankamai gera, nepakankamai moku, baimė, o kaip priims kiti, o kas, jei nepavyks, kas, jei sulauksiu blogų atsiliepimų, mane stabdė, todėl su IŠDRĮSK PRADĖTI mintimi gyvenau mažiausiai 5 metus“, – prisiminusi tuometinį gyvenimo etapą pasakoja Indrė. Kai po motinystės atostogų grįžo į ankstesnį samdomą darbą, jau po 2 mėnesių moteris suprato, kad pasilikti tuometiniame darbe tiesiog negali, nes jei nieko nekeis, tai negalės išnaudoti savo potencialo ir kurti norimos vertės, nešti naudos kitiems ir turės pamiršti apie savo svajonę vykdyti individualią veiklą. Keletą metų draskoma abejonių, baimių, Indrė suprato, kad pokytį atidėliojo pernelyg ilgai ir daugiau negali leisti sau kartoti tokios klaidos, jei ne dabar, tai niekada. „Labiausiai įsiminė tas jausmas, kai prabėgus dar vieneriems metams suvokiau, kad vis dar esu ten pat“, – prisiminė pašnekovė.

Lemtingas apsisprendimas per vyro gimtadienį

Tą dieną, kai moteris suvokė, kad laikas judėti pirmyn, buvo jos vyro gimimo diena. Matyt, pats likimas lėmė, kad būtent tą dieną ji ryžtingai sau tarė, kad jau laikas išdrįsti ir imti gyvenimą į savo rankas. „Supratimas, kad jei darysiu tai, kas, mano nuomone, yra mano pašaukimas, nieko blogo atsitikti negali ir, kad manimi bus pasirūpinta, – sako Indrė, – mano užtikrintumas nepaliko vietos net šeimos ir aplinkinių abejonėms. Man gyvenime svarbiausia elgtis taip, kaip jaučiu, kad yra teisinga, svarbiausia sąžiningumas su pačia savimi. Tiesa, išėjau iš darbo pačiu nepalankiausiu iš pirmo žvilgsnio metu: mažas vaikas, būsto paskola ir savo verslą pradedantis kurti vyras.“ Tačiau taip susiklosčiusios aplinkybės Indrės neatbaidė, o dar labiau skatino veikti ir įsitvirtinti. Suvokimas, kad eina savo keliu, padėjo jai nenuleisti rankų, nesustoti pusiaukelėje. „Tikiu tuo, ką darau, man tiesiog negali nepasisekti. Dar ir šiandien pasitaiko iššūkių, bet per juos tik pasitikrinu, kad nusprendžiau teisingai“, – sako Indrė. Jos nuomone, geriausia veikla yra ta, kuri padeda realizuoti save, kurti vertę kitiems, jausti didelį pasitenkinimą ir suteikia galimybę nuolat augti.asmeninis archyvas1Nuotr. asmeninio archyvo

Svarbu atrasti savo pašaukimą

Pašnekovė pradėjo domėtis emocinio valgymo filosofija, kuri atvėrė jai duris į naujas žinių platybes ir suteikė galimybę realizuoti save. Gilindamasi į intuityvų, sąmoningą valgymą, moteris suprato, kad nepaisant daugybės literatūros ir informacijos vien kalbėti apie maistą nepakanka, žinios be praktikos neturi prasmės, todėl pradėjo domėtis motyvacija ir žmonių įpročiais. „Ilgainiui supratau, kad reikia dirbti ne tik su įpročiais, bet ir vidiniais įsitikinimais. Ilgai ieškojau atsakymo, kol supratau, kaip veikia mūsų protas ir, kad turint žinių, motyvacijos ir valios keistis parklumpame, nes turime reikalų su vidiniais įsitikinimais. Emocinis valgymas man tapo tarsi langu į daugybę klaidingų nuostatų, kurias dažniausiai atsinešame iš vaikystės“, – teigia Indrė.

Kodėl pasirinko būtent tą sritį, kodėl dėmesys emociniam valgymui ir įsitikinimams toks svarbus? „Jei žinome, ką turime daryti, norime tai daryti, bet nesigauna, garantuotai mūsų pasąmonė nepalaiko mūsų ketinimų. Tokia vidinė kova su savimi per valios pastangas rodo, kad turime reikalų su klaidingais įsitikinimais, apie kuriuos dažnai net nenutuokiame. Mano darbas juos ištraukti į dienos šviesą ir pakeisti. Pokyčiai nebūtinai turi vykti per kančias.“ – įkvepiančiai dalinasi įpročių keitimo trenerė.

Sąmoningumas emocinio valgymo vaistas

Kaip sąmoningas valgymas padeda dirbti su emociniu valgymu moteris atsako paprastai: „Per įtemptą gyvenimo ritmą nebeskiriame laiko valgymui atsisėdus, pajaučiant skonį, kvapą, pažiūrint, kas ir kiek keliauja burnon. Dažnai net nesuvokiame, ar turime reikalų su fiziologiniu, ar emociniu alkiu. Griebiamės patogaus, komfortinio maisto, nesigilindami į jo turinį. Dėl pernelyg perdirbto maisto, gausybės cukraus ir maisto priedų mūsų smegenys yra perstimuliuotos, apgaunamos, jos nebefiksuoja sotumo jausmo, nori to, kas svetima mūsų organizmui. Tačiau kiekvienas iš mūsų gimstame su natūraliais pojūčiais, kada esame alkani, kada turėtume liautis valgę, kai jau pasisotiname. Sąmoningas valgymas, pajaučiant skonį, gerai sukramtant maistą, valgant atsisėdus, atidėjus į šoną kompiuterį, knygą, televizorių leidžia gauti daugiau malonumo iš maisto ir galų gale svarbu sustoti, kai pasisotinam.“

Staigus impulsas griebtis maisto apėmus tam tikroms emocijoms – pykčiui, nerimui, atidėliojimui, už kurio dažniausiai slypi baimė, nuoboduliui – yra emocinio valgymo požymis. Dažnam pažįstamas noras save paguosti arba apdovanoti taip pat gali būti emocinio valgymo ženklu.

„Pirmas emocinio valgymo vaistas yra sąmoningumas. Kilus staigiam impulsui atidaryti šaldytuvą, pirmiausia rekomenduoju pasakyti sau „Stop“, tada užsimerkus pasakyti „Labas“ savo emocijai ir paklausti, kuo ji vardu, ko ji iš manęs nori, ko jai trūksta. Kartais galima sudaryti net visą sąrašą. Tokio sąrašo dėka galime sąmoningai identifikuoti, ko trūksta, ir priimti sprendimą, kaip tai galime gauti kitais būdais, o ne maistu. Kitas svarbus praktinis patarimas, padaryti pertrauką tarp kilusio impulso valgyti ir paties valgymo. Svarbiausia nepulti prie maisto iš karto, bet turėti kelis būdus emocijoms nuraminti, o tik tada, jei vis dar norisi, valgyti. Toks impulso ir maisto atskyrimas laike ilgainiui „atskiria“ ir mūsų neuronų jungtis emocijos-maistas smegenyse“, – savo praktine patirtimi dalinasi pašnekovė. Pasak moters esant gilioms emocinio valgymo priežastims, reikėtų kreiptis pagalbos, o ne užsisklęsti savyje. „Šiandien sėkmingai emocinio valgymo priežastis sprendžiame programos „Emocinis valgymo kodas“ metu. Su emociniu valgymu padeda susidoroti ir šios srities ekspertai, tikrai turime nuostabių trenerių“, – sako Indrė.

asmeninis archyvas2Nuotr. asmeninio archyvoSavivertė ir meilė sau

„Per emocinį valgymą sprendžiame savęs priėmimo, meilės sau, santykio su maistu ir su savimi klausimus. Čia iškyla ir santykių su kitais problemos, išgryninamos atidėliojimo priežastys, įvairios baimės. Kaip aš sakau, jei yra dalykai, kur stringame, kur nebepakanka valios pastangų, protas turi tam savų argumentų, bet jie retai kada matomi plika akimi. Jei yra galimybė tai išspręsti, kodėl to nepadarius?“, – teigia Indrė.

Pašnekovė stengiasi įsigilinti į kiekvieną susiklosčiusią situaciją, kad galėtų kuo efektyviau padėti į ją besikreipiančioms moterims įveikti ne tik kasdienius mitybos iššūkius, bet ir padėti labiau save vertinti, mylėti ir tikėti savimi. Indrei darbas daugiau negu mityba, sportas ar kilogramai. Ji savo vertę mato gerindama kitų moterų gyvenimo kokybę. Labiausiai ją džiugina pokyčiai, kuriuos mato kitose moteryse, o tai ją drąsina siekti plačių horizontų. „Ateityje ketinu parašyti ne vieną knygą, sukurti stiprią programą apie emocinį valgymą ir su ja išeiti į užsienį“, – savo ateities planais dalinasi Indrė.

Svarbu patikėti savimi ir siekti tikslų

„Išdrįsau pradėti“ herojė ragina ir kitas moteris siekti savo užsibrėžtų tikslų, tikėti savimi. Baimės tėra tik per gyvenimą primesti įsitikinimai. Svarbu jas pasverti, bet jei suvokiame, kad išgyvensime net ir blogiausiu galimu scenarijumi, kodėl gi nepabandžius gyventi taip, kaip norime?

„Svarbu patikėti, kad viskas įmanoma, man pavyks. Yra du būdai, startuoti su baime ir nerimu arba su tikėjimu ir džiaugsmu, nepaisant aplinkybių. Niekada nesiūlau pirmo kelio. Kaip tikėsi, taip ir bus. Gyvenimas yra žaidimas. Jei žaidi taip, kaip veda širdis, viskas bus gerai. Jei turi aiškų tikslą ir nuolat į jį fokusuojiesi, pavyks bet kas. Todėl geriau išsikelti tokius tikslus, kurių siekimas (pats procesas) teikia vidinį pasitenkinimą“, – teigia pašnekovė.

„Svarbiausia patikėti, kad ir jums tai įmanoma“, – visoms moterims linki Indrė.