Giedre Ringiene nuotraukaPapasakokite trumpai apie save

Esu Giedrė, kuri nuolat ieško, ne visada suranda, ką norėtųsi rasti, o kartais radinys būna toks didelis ir brangus, kad supranti tai galėjo įvykti tik su Dievo pagalba. Belieka jam dėkoti. Kažkada, rodos, jau taip senai, įgijau lietuvių filologijos bakalaurą Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete. Paskui nutarusi, o gal tiksliau įtikinta tėvų, kad iš to "duonos nevalgysi",  studijavau ir sėkmingai įveikiau teisės studijas Vytauto Didžiojo universitete. Vėliau tapau advokato padėjėja, po kelių metų išlaikiau advokatūros egzaminą ir tapau advokate. O paskui staiga supratau, kad esu ne ten, nors jei būčiau klausius savęs, tikriausiai, tai  būčiau supratusi gerokai anksčiau. Ir štai šiuo metu nebepraktikuoju.  Studijuodama teisę ištekėjau, šiuo metu su vyru auginam tris vaikus - du sūnus ir dukrelę. Žinoma, šeima užima daug mano laiko, bet noras ieškoti, augti ir keistis niekur nedingo. Taigi vieną dieną internete ėmiau ieškoti audioknygų, kurios, kaip tikėjau, turėtų man atnešti naujų minčių. Ir štai šiuo metu pati prisidedu prie lietuviškų audioknygų leidybos audioteka.lt platformoje. Domiuosi dailės terapija, kuri man pačiai padėjo atsakyti į daugelį vidinių klausimų, palengvino vidinius ieškojimus ir skaudulius. Savo pačios patirtimi ir įvairiuose seminaruose bei dalykinėje literatūroje įgytomis žiniomis dalinuosi su moterimis, susibūrusiomis į psichologinės savipagalbos grupę. Į šią grupę renkamės kartą per savaitę ir naudodamos dailės terapijos metodus neriame į savo vidinius užkaborius. Šiandien esu tokia, bet istorija tęsiasi…

 

Kuo užsiimate gyvenime?

1. Kartu su nuostabiu žmogumi, lietuviškų audioknygų platformos audioteka.lt įkūrėju ir siela Aurimu Mikalausku skatiname lietuvius ne tik skaityti, bet ir klausyti lietuviškų audioknygų - užsiimam lietuviškų audioknygų leidyba ir prekyba. 2. Vedu kūrybos ir dailės terapijos metodais pagrįstus užsiėmimus moterų psichologinės savipagalbos grupei. 

 

Kokie trys dalykai jums svarbiausi?

1. Šeima 2. Nuoširdūs ir atviri santykiai su žmonėmis 3. Galimybė keistis

 

Kas yra jūsų „IŠDRĮSAU PRADĖTI“?

Mano "išdrįsau pradėti" yra išdrįsau pradėti būti ne advokatė, išdrįsau pripažinti, kad kažkuo nesu ir nenoriu būti. Išdrįsau pripažinti, kad toli nuėjau ne į tą pusę.

 

Kas paskatino išdrįsti?

Nežinau ar tai galima vadinti paskatinimu išdrįsti, aš tiesiog teisiniame darbe nebemačiau jokios prasmės, jokio tikslo, kuris mane "vežtų". Kai nematai prasmės ir tikslo tame, ką darai, labai sunku prisiversti padaryti bet kokį darbą, o ką jau kalbėti apie atsakomybės, rizikos ir greito tempo pilną advokato darbą. Tiesiog atėjo diena, kai šio darbo nebegalėjau prisiversti dirbti, nes nežinojau dėl ko jį darau ir negalėjau surasti jokios priežasties, kodėl jį turėčiau daryti. Pinigai pats savaime man nėra tikslas. Norėjau daryti bet ką, tik ne tai :) Aišku, labai padėjo vyro supratingumas ir palaikymas, už tai jam esu be galo dėkinga. Jei norit keistis, bet baisu (o taip dažniausiai ir būna), susiraskit bent vieną žmogų, kuris palaikys jus, kas be nutiktų. Man pasisekė, kad tokiu žmogumi yra mano vyras.

 

Kaip dabar jaučiatės dėl to, kad išdrįsote?giedre ringiene 2

Pokyčiai keistas dalykas, jie priverčia jaustis visaip: bijoti, išdrįsti, kovoti (dažniausiai tai kova su savo vidiniais demonais, patikėkit jie baisiausi), pralaimėti ir vėl pradėti, atsisukti atgal ir net bandyti sugrįžti, kol vieną dieną pasijunti laisva kaip niekada, nes supranti, kad daugiau nebesigręžiosi. Jie priverčia džiaugtis, atrasti ir vėl prarasti. Pokyčiai nesuteikia stabilios ir nekintančios laimės būsenos, jie suteikia drąsą būti savimi, pripažinti kad klysti, kad bijai, kad šią akimirką esi laiminga, kad tavyje yra iki šiol nepanaudotų puikių savybių ir dar ilgesnis sąrašas bjaurių savybių, kurias slepi net nuo savęs pačios, bet būtent šių savybių pripažinimas ir pažinimas yra neįkainojamas turtas. Rašydama šį tekstą esu laiminga, nes netikėtai galiu pasidalinti savo patirtimi. Kaip jausiuosi po valandos ar penkių valandų, rytoj ar po savaitės aš nežinau, tik tikiuosi, kad vis dar turėsiu galimybę ieškoti ir pažinti save ir žmones. 

 

Ar pavyko išdrįsti iš pirmo karto? Papasakokite plačiau.

Kai nusprendžiau, kad daugiau nebegaliu dirbti teisinio darbo ir pradėjau visiems žmonėms, su kuriais dirbau, sakyti apie tai, tvarkyti ir perdavinėti darbus, jaučiausi keistai, nes visi klausė kodėl, o aš neturėjau ką pasakyti, tiesiog nežinojau kodėl, tik žinojau, kad nebenoriu. Suprantu, kad atrodė keistai: išsilaikiau advokatūros egzaminą, įsteigiau savo advokatės kontorą, veiklą juda, klientų yra ir staiga bum..viskas. Inertišką aplinkybių srautą buvo sunku atlaikyti. Protas taip pat ilgai suko įpročio dainelę: dar kokius metus vis prabusdavau iš ryto su mintimi, kur turiu iš pačio ryto lėkti. Neturėjau naujos veiklos, kuria galėčiau užsiimti metusi teisinį darbą, todėl kiekvieno klausimas: Tai ką darysi? Dūrė labai stipriai ir mano pačios viduje sukeldavo baimę ir nerimą - ką darysiu? Ko nedarysiu buvo aišku, bet ką darysiu nežinojau. Kai visus darbus perdaviau, atlikau visus formalumus, sukilo keistas tuštumos ir tarsi nesvarumo jausmas, o kas dabar. Na, atsitiko taip, kad kaip tik dabar žinią pranešė mūsų mažoji dukrelė: ateinu, laukite manęs. Kas beliko laukėm...ir sulaukėm. Paauginusi dukrelę, pamaniau, kad gal vis tik galiu grįžti į teisinį darbą. Nuoširdžiai tikėjausi, kad pailsėjau ir galiu grįžti. Bet šalia teisinio jau aktyviau lankiau dailės terapijos užsiėmimus ir seminarus, šiek tiek paragavau knygų redaktorės duonos, išbandžiau meninės fotografijos studijas, patyrinėjau nekilnojamojo turto brokerio veiklos užkulisius, žodžiu buvau tarsi ieškanti ir besiblaškanti paauglė. Labai dažnai dėl to ir pačiai buvo gėda, bet kaip rasti neklystant ir neieškant. Na tiesiog aš nežinojau kito kelio. Visa tai išbandžiusi vis tik nusprendžiau, gana blaškytis, suauk, turi gerą profesiją, varyk dirbti į advokatų kontorą. Aš beveik grįžau...bet po kokių trijų mėnesių supratau, kad mano pokyčio priežastis buvo ne nuovargis, tiesiog teisinio darbo etapas praėjo negrįžtamai,kad ir kaip baisu, nedrąsu ir nekomfortiška, turiu judėti kitur. Visa ši į besiblaškančio Odisėjo kelionę panaši istorija užtruko 4 metus.

 

Didžiausia nesėkmė, iš kurios pavyko pasimokyti.

Jeigu nesėkme vadintume, tai ką darydama, nepasiekiau rezultato, kurio tikėjausi, tai nesėkme galiu laikyti: knygų redagavimą, meninės fotografijos studijas, veiklą, susijusią su nekilnojamuoju turtu. Tačiau visose šiose veiklose aš įgijau daug žinių ir patirties srityse, kuriose nebuvau savęs bandžiusi anksčiau. Ko pasimokiau, kad redaktorės, fotografės ir nekilnojamojo turto brokerio darbas nėra toks, kokį buvau susikūrusi savo vaizduotėje. Aš išbandžiau profesijas, apie kurias per visą savo gyvenimą vis pasvajodavau. Dabar žinau, kad šitos svajonės labai toli nuo realybės ir mano norų bei gebėjimų. Laimėjau tai, kad apie tai nebegalvoju, patikrinau ir nebereikia svajoti. 

 

Su kokiais sunkumais susidūrėte pradėjusi pokyčius?

Didžiausi sunkumai yra nepasitikėjimas savimi ir vidinės abejonės, kurios sustabdo  pokytį ar net priverčia sugrįžti atgal. Svarbiausias ginklas jiems nugalėti, manau, yra aiškus įsivaizdavimas, kaip tu nori gyventi ir jausti gyvenimą, suprasti, kad nori gyventi visa širdimi. Ir pagal tai matuoji viską, ką darai, mąstai, jauti. Tiesiog reikia kelrodės žvaigždės, kuri, deja, taip mėgsta pasislėpti debesyse. Beje, reikėjo susitaikyti su tuo, kad vidiniai pokyčiai patys savaime nelemia, kad gyvenimas taps sėkmingesnis, kad uždirbsiu daugiau pinigų. Pokyčiai  lėmė netgi priešingus dalykus: sumažėjo pajamos, nebeliko kai kurių draugų. Pokyčiai gali ir šiaip patys savaime baigtis nesėkme. Dar tikrai nesijaučiu tvirtai. Pokyčiai iš esmės vyksta per sunkumus, per problemų sprendimą: gaunate arba rezultatą, kurio siekiate, arba patirtį, jeigu jus ištiko nesėkmė. Jeigu pokyčiai vyksta vien per euforinius, mistinius potyrius ir išgyvenimus, teikiančius vien džiaugsmą ir laimę, apsičiupinėkite ar tikrai keičiatės?

giedre ringiene 1Ką darote, kai nebeturite jėgų ir norisi viską mesti ir grįžti į „ten“ (laiką prieš pokyčius)?

Viso pokyčių laikotarpio laimėjimas yra tai, kad jau ilgą laiką net nesvarstau galimybės grįžti "ten", tiesiog du grįžimai man labai aiškiai parodė, kad "ten" šiuo metu nėra mano veiklos alternatyva. Ką dariau, kol dar buvo tos mintys? Tiesiog pabandydavau atlikti vieną kitą užduotį, kuri susijusi su teisiniu darbu ir labai greitai suprasdavau: ne, ne .... turiu rasti kažką kitą.

 

Ką palinkėtumėte mūsų skaitytojoms, kurios nesiryžta pokyčiams?

Tiesiog ir toliau nieko nedaryti. :)  Nereikia pulti į pokyčius stačia galva, nereikia į juos nerti vien dėl to, kad apie pasikeitimą deklaruoja draugė, kaimynė ar kokia nors populiari žvaigždė, nereikia keistis, nes apie tai kalba knygose, žurnaluose ir lektoriai seminaruose. Pradžioje, manau, reikia išmokti stebėti save, skaityti ir suprasti savo emocijas, norus ir troškimus, stebėti kaip veikia mūsų protas, kaip reaguoja kūnas. Kai pradėsite tai daryti, pokyčiai ateis savaime, o tuomet vieną dieną ateis ryžtas apversti savo gyvenimą aukštyn kojom, o gal paaiškės, kad to net nereikia, jį reikia tik šiek tiek pakreipti kita vaga. Kiekvieno mūsų individualybė lemia kokio pokyčio reikia ir ar jo reikia apskritai, vieno recepto nėra. Supratau, kad mano gyvenime pokyčiai gali viską apversti  aukštyn kojom,  gali nuvesti prie vidinių atradimų, kurie nepatiks, bet taip pat jie suteikia džiaugsmą ir laisvę.

 

 

 

 

meetup vertikalus 2