Eglė Masalskienė 2 2Turėti svajonių ir imtis jų įgyvendinimo – nėra tas pats. Ir nors yra populiarūs įvairūs mokymai tokiomis temomis kaip „kurkime savo svajones“ ar „mokykimės norėti“, turėtume pripažinti, kad tai nebus net pirmas žingsnelis, greičiau – tik atėjimas iki starto vietos. O atėjus iki starto, galime pajusti, kad visai nesinori niekur toliau žengti, kad dar reikia pasidairyti, rasti geresnę padėtį, prisitaikyti… ir pradedame trypčioti vietoje, o gal ir visai atsitraukiame. Ir visai nesvarbu, ar tai būtų kalba apie verslo pradžią, ar profesijos pokyčius, ar kokio nors laisvalaikio plano įgyvendinimą. Štai keturių žingsnių planas, leidžiantis pradėti ir kartu neskubėti.

  1. Į(si)vardinkite priežastis. Priežasčių gali būti milijonas: nėra motyvacijos, nėra energijos, nėra pasitikėjimo, nėra palaikymo arba yra kiti norai ir tikslai, kuriems teikiu pirmenybę. O gal yra įsitikinimas, kad tai, ką planuoju, nederama ar negražu? O gal yra baimė, kad suklysiu, sugadinsiu, kiti pasijuoks? Kol priežasčių neįsisąmoniname, galime slėptis už netikrų pasiaiškinimų. Tuo metu niekas nesikeičia, vadinasi, nieko nepradedame. Įsisąmoninimas gali ateiti pats savaime, jį gali paspartinti kokie nors svarbūs gyvenimo įvykiai, arba jį galime sukurti patys.
  2. Pradėkite daryti dabar. Viskas padaroma darymo būdu, tad paprasčiausias būdas ką nors pradėti – to imtis ir stebėti, kas bus. Sutelkite dėmesį į procesą ir mažus tarpinius rezultatus, ne į galutinį rezultatą. Kai dėmesį koncentruojame į ateitį, planuojame, prognozuojame – galime susikurti ne tik planus, bet ir stabdančias baimes. Kita vertus, kai dėmesį sutelkiame į praeitį, analizuojame praeities klaidas ir gerąsias patirtis, galime pradėti galvoti, kad klaidos kartosis. Todėl nors mąstymas yra geras dalykas, kartais geriau daryti, per daug negalvojant. Darau, ką galiu: čia ir dabar, nevertindama, per daug nesielvartaudama dėl pasekmių, kurių dar nėra, ir nekurdama neaiškių lūkesčių. Darau ir stebiu, kas vyksta. Greičiausiai pastebėsite, kad pradėjus daryti pirmuosius veiksmus motyvacija auga drauge su įsitraukimu, kurį savo ruožtu paskatina smalsumas ir pasitikėjimas savimi, kuris stiprėja tuomet, kad esame aktyvūs. Žinoma, būna ir klaidų, todėl svarbu įprasti kurį laiką veikti nevertinant ar atidedant vertinimą į šalį ir apie tai negalvojant.
  3. Padarykite pauzę – atsitraukimą. Vis tik jei darymas niekaip nevyksta arba kelia neigiamas emocijas – neverskim savęs. Dėmesingas klausymasis savęs – tausojantis ir švelnus, paremtas atjauta sau, savęs priėmimu. Jei kažkas nesidaro – vadinasi, tiesiog nesidaro. Leiskite savo smegenims tam tikrą laiką, geriausia iš anksto apibrėžtą, pailsėti nuo aktualios temos ar problemos. Nukreipkite dėmesį kitur, o nustatytam laikui praėjus paklauskite savęs, kiek tapo aiškiau, ką daryti. Pauzės ir atsitraukimai yra efektyi priemonė, padedanti ne tik pailsėti, bet ir geriau suprasti, kas vyksta. Skubėdami, palaikydami tempą, gyvendami ir veikdami greitai, mes galime tiesiog pavargti, o pavargę – ir „perdegti“ nuo savo idėjų. Kita vertus, veikdami greitai, dažniau pasikliauname savo „automatiniu pilotu”, kurio paprastai neįsisąmoniname. Ypač jei neturime tam reikiamos pauzės, ir dėl to galime imtis daryti tai, ko iš tiesų nenorime ar ką mums pasiūlė kiti.
  4. Duokite sau laiko. Pabūkime ramiai, vienumoje su savo mintimis, leiskime joms tekėti savo vaga, nesigilindamos į jas, tik pastebėdamos, apie ką galvojame. Stenkitės nevertinti, ir priimkite mintis su smalsumu, kad ir kokios keistos jos būtų. Kitaip sakant, pamedituokite savo stabdžius – tas pačias priežastis, kurios trukdo pradėti. Gali būti, kad ne iš pirmo karto atsakymas ateis, gal pravers ir dešimt tokių meditacijų. Retai dažnas iš mūsų būname vieni, ramūs, neskubantys. Tai laikas, kai galime savęs paklausti: Ko iš tiesų aš noriu? Ko bijau? Kas man svarbu? Ką vertinu? Kodėl viskas vyksta taip, kaip vyksta? Kokie yra mano įpročiai, ir kaip jie atsirado? Tai būtų laikas, skirtas sau – ne savęs lepinimui, kaip kad kartais suprantame laiko sau skyrimą, o savęs supratimui – savo poreikių, įpročių, baimių, nusiteikimo įsisąmoninimui.

Neverta savęs smerkti dėl kylančio noro nedaryti, sustoti arba tiesiog pamąstyti. Visi turime tokią teisę ir tai nėra blogas įprotis ar kelias link siekiamų pokyčių, rezultatų ar pasikeitimų. Svarbiausia yra suvokti, kad jūs turite teisę tiesiog sugalvoti idėją ir jos imtis, o apnikus abejonėms ar norint jaustis saugiau – galite ir sustoti, ir atsitraukti, ir priimti kylančias abejones. Nėra prasmės jaudintis, kad sustojus – nebepradėsite vėl. Pradėsite, jei tik to norėsite ir sau tai leisite.

 

Autorė: Eglė Masalskienė, psichologė.

 

 

 

 

Isdrisk Web banner Moteris 250x500 1 A