Eglė MasalskienėPsichologė

Eglė Masalskienė – psichologė, jau 15 metų vedanti mokymus organizacijoms. Turi darbo su studentais patirties ir jau 5–erius metus teikia psichologines konsultacijas. Taip pat turi tarptautinį koučingo specialisto sertifikatą, jau trejetą metų domisi mindfulness (dėmesingo įsisąmoninimo) metodais. Eglė buvo viena pirmųjų specialisčių Lietuvoje, dalyvavusių mindfulness programoje, skirtoje psichologams ir medikams.

Ir mokymuose, ir konsultacijose Eglė vadovaujasi kognityvinės psichologijos principais. Šią psichologijos sritį kiti dar vadina elgesio psichologija, kadangi ji nagrinėja ir mąstymo, ir elgesio įpročius. Eglę labiausiai dominančios sritys – streso ir emocijų valdymas. Neveltui turbūt ją žavi ir Jon Kabat’Zinn mintis, kad mes negalime sustabdyti bangų, bet mes galime išmokti plaukti. Šią mintį psichologė aiškina taip: „Negalime sustabdyti gyvenimo su visais jo pateikiamais pokyčiais ir iššūkiais, bet galime išmokti „vairuoti“ savo mintis ir emocijas (o per tai – ir elgesį) taip, kad plauktume juo kiek galima saugiai.“


TEMA: Kodėl nepradedu? Apie stabdžius ir jų įsisąmoninimą

Kodėl nepradedu to, ką lyg ir planuoju? Priežasčių atrandame milijonus: nėra motyvacijos, nėra energijos, nėra pasitikėjimo, nėra palaikymo. Arba – yra kiti norai ir tikslai, kuriems atiduodu pirmenybę; yra įsitikinimas, kad tai, ką planuoju, nederama ar negražu; o gal yra baimė, kad suklysiu, sugadinsiu, būsiu sukritikuotas. Aptarsime šiuo metu itin madingą metodą „mindfulness“ (lietuviškai tai būtų „dėmesingumas ir/ar įsisąmoninimas“). Pamėginsime pasižiūrėti į šią problemą iš šio metodo perspektyvos:

1) Paprasčiausias būdas ką nors pradėti - pradėti daryti tiesiog dabar ir stebėti, kas bus. Sutelkiant dėmesį į procesą ir mažus tarpinius rezultatus, bet ne į galutinį rezultatą. Darau, ką galiu: čia ir dabar, nevertindamas, nesukdamas galvos dėl pasekmių, kurių dar nėra ir neužsisvajodamas. Darau ir stebiu, kas gaunasi.

2) Vis tik jei daryti niekaip nesigauna, neverskime savęs. Padarykime pauzę – atsitraukimą. Leiskime savo smegenims tam tikrą, iš anksto apibrėžtą laiką, pailsėti nuo tam tikros temos ar problemos – t.y. nukreipkime dėmesį kitur. O tam laikui praėjus paklausime savęs, ar tapo aišku, ką daryti.

3) Jei dėmesio nukreipimas ir poilsis nepagelbėjo, padarykime  pauzę, skirtą įsisąmoninimui. Pabūkime ramiai, vienumoje su savo mintimis, leiskime joms tekėti savo vaga, perdaug nesigilindami į jas, tik pastebėdami, apie ką galvojame. Tai laikas, kai galime savęs paklausti: ko iš tiesų aš noriu? ko bijau? kas man svarbu?

Log in