Papasakokite trumpai apie save
Esu Raminta Girdvainė – pirmiausiai žmogus. Mylintis kitus žmones ir... gyvenimą. Bendravimas, žmonių pažinimas, dalijimasis su jais savo patirtimi ir žiniomis – mano profesija ir gyvenimo būdas. Turbūt ne veltui universitete baigiau komunikaciją. Nuolat mokausi, mėgstu įvairovę ir naujus dalykus. Esu kūrybiška, jautri asmenybė, mėgstu rašyti ir keliauti. Įsikvėpti ir įkvėpti kitus.


Kuo užsiimate gyvenime?
Esu atradimų trenerė – padedu žmonėms atrasti jų stiprybes, augti ir atsiskleisti jiems geriausiu būdu. Esu sertifikuota koučingo specialistė ir Points of You™ trenerė, Vilniaus universiteto lektorė. Taip pat viena iš pirmosios pokyčių konferencijos moterims „Išdrįsk pradėti“ iniciatorių ir organizatorių. Vedu seminarus, mokymus, koučingo sesijas.
Rašau straipsnius asmeninio augimo temomis, kuriu tinklaraštį Tuesipakankamai.lt. Studijuoju šiuo metu visame pasaulyje dėl savo efektyvumo sparčiai populiarėjančią psichoterapijos rūšį – kognityvinę elgesio terapiją (KET).IMG 0958

Kokie trys dalykai jums svarbiausi?

Man labai svarbus nuoširdumas – nebegaliu ir nebenoriu dėvėti kaukių bei savo aplinkoje turėti veidmainiškų žmonių, sintetinių santykių. Vertinu tarpusavio ryšį – tad man labai svarbi šeima ir draugai, labai mėgstu bendrauti ir pažinti žmones. Taip pat man būtinas augimas – be jo neįsivaizduoju sėkmingo profesinio ir asmeninio gyvenimo, ir net laisvalaikiui tai prideda daug įdomumo ir žaismingumo.

Kas yra jūsų „IŠDRĮSAU PRADĖTI“?

Prieš jau beveik trejus metus pakeičiau profesiją – tapau koučingo specialiste ir lektore. Iki tol sėkmingai dirbau marketingo ir komunikacijos srityje – darbas man patiko ir sekėsi, bet vis pritrūkdavau prasmės ir vidinio pasitenkinimo. Didžiulis žingsnis buvo nuspręsti pakeisti sritį ir pradėti dirbti sau. Kitas drąsus žingsnis – su drauge prie kavos sugalvota idėja – konferencija „Išdrįsk pradėti“, kurią įgyvendinome per neįtikėtinai trumpą laiką – vos porą mėnesių. Drąsu buvo ir toje pačioje konferencijoje pirmąkart užlipti į sceną prieš 400 moterų. Nors mokykloje šokau, dainavau, vaidinau scenoje, suaugusi buvau save įtikinusi, kad visai nenoriu ir nemoku kalbėti viešai. Tada, būdama scenoje, supratau, kad aš „kaifuoju“ ir man taip gera dalintis  – juk tokiu būdu gali paliesti daug daugiau širdžių.

Įdomi patirtis buvo ir paskaitų studentams dėstymas: niekada iki tol neįsivaizdavau, kad taip sudėtinga paruošti medžiagą ir įtraukti studentus. Po pirmo semestro norėjau viską mesti laikydama save didžiausia nevykėle, kol negavau komentarų, kad tai buvo geriausia paskaita per 4 metus. Tiek daug mes prisikuriam iliuzinių ir destruktyvių istorijų savo galvoje!

Na, o mano vidiniai virsmai ir ieškojimai virto tinklaraščiu ir renginiais „Tu esi Pakankamai“, ir dabar tai išsivystė į naujausią mano projektą – 8 savaičių programą moterims (http://bit.ly/8_savaitės), norinčioms sustiprinti savo savivertę ir pasitikėjimą savimi.

Atradimų trenerė Raminta Girdvainė

Kas paskatino išdrįsti?

Vidinis jausmas, kad kažką kito turiu veikti gyvenime. Kad turiu kažkokią didesnę misiją. Prasmės ir pilnatvės siekis. Tai man kirbėjo keletą metų – tai garsiau, tai tyliau, tačiau neįsisąmoninau to, kol nepriėjau „liepto galo“. Mane galutinai paskatino „priverstinis“ išėjimas iš komforto zonos – atleidimas iš darbo ir sugniuždyta savijauta. Tik tada pradėjau sau kelti klausimus, tik tada prisiminiau savo nuo mokyklos laikų nerealizuotą svajonę – mokytis psichologijos ir padėti žmonėms. Kituose etapuose ir projektuose daug drąsos suteikė aplinkiniai – draugai ir klientai, tikėję mano veiklos prasmingumu ir nuolat primindavę: „Tu tik tęsk! Žmonėms to labai reikia”.

Kaip dabar jaučiatės dėl to, kad išdrįsote? 

Esu laiminga, savo rogėse. Sveikesnė – ir fiziškai, ir psichologiškai. Vidinėje harmonijoje su savimi ir pasauliu. Kai taip stipriai jaučiu, ką reiškia būti savo vietoje, man taip maga tuo dalintis su kitais, padrąsinti įsiklausyti į savo vidų ir pasukti savo trokštamu keliu, net jei eiti bus nelengva. Tad dalinuosi tuo su kiekvienu sutiktu, jei tik pajaučiu, kad jam to reikia.

Ar pavyko išdrįsti iš pirmo karto? Papasakokite plačiau.

Įdomu, kad mano „antras kartas“ veikloje prasidėjo visai neseniai, prieš keletą mėnesių. Po sėkmingai pavykusios pirmosios pokyčių konferencijos „Išdrįsk pradėti“ aš išsigandau (esat girdėję apie sėkmės baimę?), suabejojau savimi, pradėjau nekantrauti ir kelti sau griežtus reikalavimus: „Tai kur rezultatai?“. To pasekmėje grįžau į samdomą darbą, nors nuojauta kuždėjo: „Nedaryk to“. Tai buvo sunkus etapas, nes jaučiausi savo laiką skirianti visai ne ten, kur noriu (nors pats darbas buvo labai prasmingas), pervargau ir nebespėdavau vystyti savo mylimų projektų. Mano taip norėtas „stabilumas“ visiškai neatpirko mano jau pajustos laisvės skonio ir poreikio. O pajutęs savo pašaukimą nebegali jo atjausti ir daryti kažką kita. Jaučiausi taip, tarsi išdaviau savo svajonę... Tad gana greit priėmiau sprendimą, kad turiu išeiti, nors atleisti sau už „klaidą“ nebuvo lengva. Vis tik labai džiaugiuosi, kad pabandžiau. Per tuos keletą mėnesių patyriau ir išmokau labai daug. Tai leido man palyginti skirtingas patirtis, pažinti save naujame amplua, „restartuotis“ bei išplėsti savo galimybių ribas. O taip pat sutikau labai įdomių žmonių. Tiesa, tuo metu turėjau daug išbandymų ir pagundų: tarsi iš gausybės rago pasipylė pasiūlymai užsiimti marketingo komunikacija ir renginių organizavimu. Prireikė daug tvirtybės ir saviįtaigos, kad puikiems pasiūlymams pasakyčiau „ne“ ir tęsčiau ėjimą savo keliu, kad ir sunkesniu.IMG 20170615 160221

Didžiausia nesėkmė, iš kurios pavyko pasimokyti.

Viena skaudžiausių nesėkmių – netikėtas atleidimas iš darbo. Visada buvau darbšti, atsakinga ir vertinama darbuotoja, tad išgirdusi apie naikinamą mano poziciją patyriau tikrą šoką. Žaibiškai „išsikrausčiau“ iš savo vietos, susipakavusi keletą popierių, kolegų dovanotą gėlę ir... „nevykėlės“ jausmą. O paskui prireikė daug laiko, kad atsitiesčiau ir vėl patikėčiau savimi... Tačiau žiūrėdama iš šiandienos perspektyvos – tiesiog šypsausi. Tai vienas geriausių man nutikusių dalykų. Nes tik staiga likusi be darbo aš pradėjau savęs klausti: „Tai ko aš noriu iš tiesų?“ Tai tapo geru spyriu į užpakalį, kai buvau priversta susimąstyti, ar aš dirbu pagal savo pašaukimą, ar aš mėgaujuosi savo gyvenimu, tuo, kaip leidžiu savo laiką. Ir gavau atsakymą „ne“. Tuomet ne tik kad pakeičiau savo profesiją – pradėjau dirbti su žmonėmis, padėti jiems spręsti savo klausimus, bet ir iš naujo pažinau save 

– panašu, kad iki tol gyvenau prabėgomis, autopilotu, galvodama, kad „neturiu jokių problemų“. Aha, aš jas tik ignoravau ☺ Dabar esu brandesnė, išmokau skirti kokybiško laiko sau. Beje, šis įvykis man buvo pamoka, kad gyvenime nieko negali kontroliuoti, kad turi būti pasiruošęs viskam, neįsikibti į planus ir išbūti nežinomybėje.

 

Su kokiais sunkumais susidūrėte pradėjusi pokyčius?

Darbas sau yra iššūkis daugeliu prasmių: kaip užsidirbti, kur rasti klientų,

kaip save motyvuoti atsikelti iš lovos ir būti sau gera vadove, kaip susikurti savo vardą ir užsiauginti kompetencijas. Daug nežinomybės, nestabilumo, o kadangi sritis visiškai nauja – trūko ir pasitikėjimo savimi, jį reikėjo auginti. Taip pat prireikė laiko, kad įtikinčiau savo aplinką, kad tai tikrai mano kelias. Nors vis tiek daugiausia reikėjo dirbti su savimi ir savo įsitikinimais, baimėmis. Tebereikia su tuo dirbti, nors dabar jau, aišku, lengviau ☺

Verslumo savaitė 2016 08 22

Ką darote, kai nebeturite jėgų ir norisi viską mesti ir grįžti į „ten“ (laiką prieš pokyčius)?

Grįžti nesinori ☺ Tad kai nebūna jėgų ar nuotaikos, tiesiog leidžiu sau pailsėti ir atsitraukti (kad ir mažą pertrauką pasidarau) ir primenu sau faktą, kad tokia būsena praeis. Prisimenu tuos kartus, kai ji ateidavo ir praeidavo – kaip debesys nuo giedro dangaus. Arba pasiūlau sau grįžti į samdomą darbą ankstesnėse pozicijose nuo 8 iki 17 val. (plius viršvalandžiai) – ši mintis veikia kaip elektrošokas, iškart mobilizuojuosi ☺ Kad ir kaip būna sunku, puikiai žinau, kad kitaip aš jau nebenoriu gyventi. Tad ieškau sprendimų, kaip galėčiau tęsti savo dabartinę kelionę nesigręžiojant atgal.

Ką palinkėtumėte mūsų skaitytojoms, kurios nesiryžta pokyčiams?

Po daug metų gailėsitės tik vieno – kad nepradėjote šiandien. Siūlau pradėti nuo mažo žingsnio, kurį tikrai sugebėsit padaryti, kuriam užteks laiko, pinigų, kompetencijų ir energijos. Padarius pirmą žingsnį bus daug lengviau žengti antrą žingsnį, o kiti žingsniai anksčiau ar vėliau nuves prie svajonės, net jei ji jums šiandien atrodo milžiniška ir nepasiekiama.

Artimiausias Ramintos renginys: http://bit.ly/8_savaitės

 

 

 

 

 

Isdrisk Web banner Moteris 250x500 1 A