Papasakokite trumpai apie save.

Esu Eglė Luotytė, man 30 metų, gyvenu tarp Oslo ir Vilniaus. Dirbu laisvai samdoma rinkodaros ir socialinių tinklų projektų vadovė, taip pat įkūriau savo pozityvumo projektą “Dėkingumo dienoraštis”. Auginų šunį Simbą, kaip įmanoma daugiau keliauju ir dar daugiau dirbu.


Kuo užsiimate gyvenime?

Pastaruosius du metus dirbu laisvai samdoma marketingo projektų vadove, bei dalį laiko skiriu savo hobiui – dėkingumo dienoraščio projektui. Matyt toks jau mano pašaukimas – daryti gerą kitiems, tad šis projektas tam ir skirtas. Taip pat labai mėgstu rašyti apie keliones, atradimus jų metu, bei priminti žmonėms, kad laimė susideda iš paprastų mažų dalykų. Nors didžiąją laiko dalį atiduodu savo profesijai, labai stengiuosi bent šiek tiek laiko skirti dėkingumo projektui – savirelizacijai.

 

 

Kokie trys dalykai jums svarbiausi?

Man svabriausia: daryti gerą, būti geru žmogumi ir jaustis gerai. Tai mano kiekvieno ryto mantra. Kiekvieną dieną pradedu su mintimis, ką šiandien veiksiu: ką gero padarysiu kam nors kitam, kuom užsiimsiu, kad jausčiausi gerai fiziškai bei emociškai bei kaip galiu būti gera savo šeimai, artimiesiems.

Kas yra jūsų „IŠDRĮSAU PRADĖTI“?

Manau, kad didžiausias įšdrįsau pradėti, buvo įšdrįsau baigti ☺ Tai nutiko prieš 2,5 metų, kuomet pasiprašiau atleidžiama iš didelės įmonės marketingo vadovės pareigų. Ir viskas nebuvo taip paprasta: 10 metų dirbau rinkodaros srityje, patirties sėmiausi net keliose įmonėse. Tačiau visada svajojau apie laisvę. Visada jaučiau stresą, kad reikia būti darbe 8 ryto, pietauti 12 valandą, ir vykti namo 17.00 arba vėliau. Gal dėl to kad esu gana kūrybiškas žmogus, taisyklės man kelia nerimą, diskomfortą ir stresą. Taigi, tyliai tuos 10 metų svajojau, kaip būti nuostabu dirbti tada, kada jautiesi darbingas ir dirbti iš ten, kur tuo metu tau norisi. Na, o išėjimas iš pastarosios darbovietės buvo pagrįstas ne tik svajone, bet ir nesutarimais darbe. Tad gal kiek ir impulsyviai, tačiau po pastarojo konflikto su vadovu nieko negalvodama tiesiog paprašiau mane atleisti. Ir baisiausia buvo tai, kad išėjau „į niekur“. Santaupų daug neturėjau, ant pečių gulė nuomojamas butas, automobilis ir dar šuo ☺  Buvo labai labai baisu. Tačiau neilgai trukus atsirado pirmoji įmonė ieškojusi laisvai samdomo žmogaus facebook paskyrai administruoti. Tada prasidėjo mano didžioji, laisvai samdomos specialistės karjera. Nuo to karto, niekada neteko ieškoti darbų, nuolat dirbu su nuostabiais klientais (įmonėmis). Daugelis mano, kad būti įdarbintam reiškia stabilumą, tačiau galiu sakyti paprastai, tai yra saviapgaulė. Tave iš tavo darbo gali išmesti kada tik panorėję, tačiau kai dirbi sau, dirbi gerai ir atsakingai, nei vienas tavo klientas neskubės ieškoti kito žmogaus, jei bus patenkintas tavo darbu. Šiandien supratau, kad dirbti sau, reiškia prisiimti visą atsakomybę ant savo pečių, kuomet nebegali kaltinti kolegų dėl prastai atliktų užduočių, vėlavimo ar klaidų. Tai reikalauja labai daug drąsos, bet kartu ir skatina augti, tobulėti, stengtis, nes supranti, kad būdamas atsakingas už savo darbo kokybę atsakai prieš įmonę, kuri tavimi pasitiki, ir čia jau “nepačytinsi” ☺

  

Kas paskatino išdrįsti?

Paskatino svajonė, kurią labai ilgai nešiojasui viduje. Svajonė paprasta: būti laisvai, priimti pačiai sprendimus, keliauti.


Kaip dabar jaučiatės dėl to, kad išdrįsote?

Jaučiuosi nuostabiai! Tiesa, kartais taip užsisuku darbuose, kad pamirštu, kokia laiminga išties esu. Kaip nuostabu būti laisvai ir nepriklausomai, kaip nuostabu būti įvertintai. Koks geras jausmas būt pačiai atsakingai už save - nebelieka visiškai laiko kitų kaltinimui ar skundams nes dabar žinau, viskas mano rankose ir tik nuo manęs priklauso, ką darau gerai, ką blogai. Kartais, kai pavargstu galvoju kaip butų gerai dirbti samdomą ir atsirkatyti krūvos atsakomybių, tačiau kai pailsiu – vėl viskas nušvinta gražiausiomis spalvomis. Pasiilgstu tik kolektyvo, bendravimo su tos pačios srities specialistais, susirinkimų, pasitarimų. Dažnai kelios galvos yra geriau nei viena.


Ar pavyko išdrįsti iš pirmo karto?

Tikrai taip. Paprašius atleisti iš darbo nebuvo kelio atgal. O ir pradžiai daviau laiko. Žinojau, kad niekada niekas nenutinka per naktį, tad sukandusi dantis tyliai siekiau savo. Teko pasispausti, pataupyti, daug ko atsisakyti. Bet nesigailiu nei vieno savo sprendimo.


Didžiausia nesėkmė, iš kurios pavyko pasimokyti.

Didžiausia nesėkmė ir nelaimė buvo tada, kada dėl per didelio darbo krūvio praradau sveikatą ir kelias savaites negalėjau nieko daryti. Tada buvo tikra nesėkmių nesėkmė. Buvo labai baisu. Tačiau atsistojusi vėl ant kojų supratau ir pasimokiau: nieko nėra svarbiau už sveikatą. O kai esi sveikas – viskas tavo rankose. Tad išmokau rūpintis ne tik darbais, bet ir savimi: miegu, maistu, bei dažniau sakyti NE darbams ir užduotims, kurie gali palaukti.


Ką palinkėtumėte mūsų skaitytojoms, nesiryžtančioms pokyčių?

Visų pirma noriu pasakyti: tu neprapulsi ☺ tokie mes jau žmonės sutvėrimai, net patekę į pačia kėbliausią situaciją randame išeitis - taip veikia mūsų smegenys ☺  Kitas svarbus momentas: nieko nėra geriau už hobį, kuris gali būti tavo darbas ar pajamų šaltinis. Jei tokį jau atradai – pirmyn. Jei atiduosi visa save – tau negali nepasisekti. Ir trečia: didžiausias mūsų trukdys ir slenkstis – tai baimė prisiimti atsakomybę už sako sėkmes ir nesėkmes. Tad labai linkiu išdrįsti ir prisiimti tą atsakomybę.

 

 

 

 

Isdrisk Web banner Moteris 250x500 1 A