Papasakokite trumpai apie save
Esu Asta. Prieš 4 metus mečiau savo sėkmingą advokatės karjerą, atsisakiau nerūpestingo, pilno įdomių pažinčių ir kelionių argentinietiško tango šokėjos gyvenimo būdo, ištekėjau ir išvykau gyventi į Ameriką. Dabar esu laiminga namų šeimininkė, kurios gyvenimo kredo: svarbu rasti prasmę ir laimę ne tose retose sėkmės akimirkose, kurias patiri, kai įveiki aukštą viršukalnę, o kasdieną pakeliui į ją. „Praeitame gyvenime“ vis kažko siekiau, kovojau įrodinėjau sau ir kitiems. Šiame noriu labiau „leisti atsitikti“. Tai savotiškas eksperimentas su savo gyvenimu, kurio tiklas - patikrinti ir įsitikinti ar galima kažkur nueti, kažką sukurti lengvai, be didelės įtampos, tiesiog su pasimėgavimu darant tai, ką moki geriausiai ir puoselėjant gebėjimą džiaugtis kasdienybe. O ji nebūtinai turi būti pilka☺


Kuo užsiimate gyvenime?
asta gancho arbateleOrganizuoju ir vedu kassavaitinius “Tea party for feminine wisdom sharing”. Tai renginiai, skirti ieškančioms moterims. Toms, kurioms trūksta įkvėpimo, padrąsinimo, supratimo ar tiesiog patvirtinimo, kad su manimi viskas gerai. Toms, kurios pavargo nuo gyvenimo tempo, nuo savo pačios ar aplinkinių keliamų neįgyvendinamų lūkesčių arba susipainiojo šiame revoliuciškai besikeičiančiame pasaulyje, kurioms trūksta galimybių saugioje aplinkoje pabendrauti rūpimais klausimais apie savęs pažinimą, laimę, prasmę, santykius su savimi ir kitais, pasisemti viena iš kitos išminties ir stiprybės. Susitikimų metu kalbame labai įvairiomis temomis: nuo filosofinių pamąstymų apie moters prigimtį iki mados ir stiliaus, nuo vyrų ir moterų santykių iki santykių su savimi, išbandome įvairias psichologines praktikas, padedančias atsikratyti ribojančių nuostatų, susitvarkyti su skausmingomis emocijomis, dalinamės veikmingomis praktikomis, padedančiomis susikurti palaikančią aplinką ir kasdienius ritualus.

Arbatos vakarėlio formatą pasirinkau dėl kelių priežasčių:

  1. Sukurdama jaukią aplinką, su tam tikromis tradicijomis bandžiau užpildyti elegancijos trūkumą, kurį pati jaučiu savo aplinkoje.
  2. Atiduoti duoklę vietiniam papročiui, kad kiekvieno renginio svarbiausia dalis - maistas. Jei jau taip, tai valgykime ne daug, o gražiai ir su pasimėgavimu.
  3. Turėti pretekstą apsirengti suknelę.
  4. Forma irgi svarbu. Arbatos gėrimas iš porcelianinių puodelių, vietoje įprastų vienkartinių, gali būti subtilus priminimas, kad gyvenimo grožis slypi smulkmenose.

Pagaliau atradau veiklą, kuri man leidžia apjungti ir prasmingai panaudoti pačias įvairiausias sukauptas žinias, patirtis, įgūdžius ir talentą įkvėpti žmones. Nevadinu savęs mokytoja, vadinu įkvėpėja. Tikiu, kad visus resursus, kurių mums reikia prasmingam gyvenimui, mes turime savyje ir atrandam juos kai tik nustojam dairytis į kitus ir sąmoningai ar netyčia atsigręžiam į save. Mano misija – padėti ieškančioms moterims tuos resursus atrasti, patikėti savimi, įkvėpti pokyčiams ir suteikti palaikymą.
Šiuo metu turiu dvi grupes, bet planuoju veiklą plėsti. Galbūt netgi įsteigti mokyklą.

Kokie trys dalykai jums svarbiausi?
Harmonija, vidinė ramybė, prasminga kūryba

Kas yra jūsų „IŠDRĮSAU PRADĖTI“?
asta gancho vaisesNauja šalis, nauja šeima, naujas gyvenimas. Viskas įvyko greitai, bet tarsi savaime, nes jau buvo subrandinta. Atėjo laikas. Sunkiau buvo su savirealizacijos paieškomis naujoje aplinkoje. Teisė atkrito savaime.
Prieš metus vis dar nežinojau kuo galiu būti naudinga naujai savo aplinkai. Idėjų buvo daug, bet jos neskubėjo įgauti pavidalo, sukosi spiečiais aplink kaip užkritęs žodis ant liežuvio galo: čia pat, bet pabandyk pagauti. Prieš metus savo dienoraštyje, bandydama suvokti, kuo norėčiau ir turėčiau užsiimti, rašiau: “Tai reiškia - gyventi savo malonumui, daryti tai, kas miela širdžiai ir tikėtis, jog kitiems bus taip įdomu, kad jie man už tai norės mokėti pinigus.” Iš principo taip ir atsitiko: Aš organizuoju renginius, kurių metu sukuriu man patinkančią aplinką, kalbu man įdomiomis temomis, dalinuosi savo patirtimi ir žiniomis, ir – o stebukle- tai tikrai įdomu kitiems, tai įkvepia ir verta užmokesčio! Ruošdamasi susitikimams skaitau man įdomias knygas, ieškau man pačiai įdomių ir naudingų mokytojų, praktikų, žinių, padedančių dėlioti gyvenimo dėlionę.

Tai kas veiksminga man, veiksminga ir kitiems.

Kas paskatino išdrįsti?
Kurį laiką stebėjau aplinką, vaikščiojau į įvairius moterims skirtus renginius, kol įsitikinau: ir aš taip galiu. Tuomet išdrįsau būti kalbėtoja viename iš tokių renginių. Amerikietės sprendžia iš esmės tas pačias problemas kaip ir lietuvės. Iš reakcijos supratau, kad tai, kuo noriu dalintis joms yra įdomu ir naudinga. Mes galim susišnekėti ☺ Tuomet įkvėpimo pagauta paskambinau netoliese gyvenančiai lietuvaitei Redai, kurios hobis – kulinariniai ekspermentai ir kuri buvo užsiminusi apie svajonę suruošti tikrą arbatos vakarėlį. Pasiūliau bendradarbiauti. Taip gimė renginiai, kurie išpildė iš karto dviejų žmonių svajones: Arbatėlių vaišės – Redos fantazijų įsikūnijmas, pokalbiai, transformuojantys gyvenimus – mano. Pirmą skelbimą parašiau iš karto 4 renginių serijai. Kad nebūtų pagundos nuleisti rankas po pirmos nesėkmės. Paskelbiau 4 datas ir temas pokalbiams, nors nežinojau, ar įvyks bent vienas. Įvyko. Pavyko. Jau 7 mėnesiai kaip tęsiame susitikimus kas savaitę, su nedideliais pertrūkiais. Matau pokyčius ateinančių moterų gyvenimuose ir tai įkvepia plėtoti veiklą toliau.


Kaip dabar jaučiatės dėl to, kad išdrįsote?
Puikiai. Jaučiu, kad darau tai, kam visą gyvenimą ruošiausi. Širdyje lengva ir gera, net kai susiduriu su sunkumais, tiesiog žinau, kad einu savo keliu.


Ar pavyko išdrįsti iš pirmo karto? 
Pavyko iš karto. Bet pasiruošimas buvo ilgas, lėtas ir kankinantis. Gal dėl to, kad buvo labai sunku apibrėžti, ko aš noriu. Dar ir dabar neturiu tiklsaus apibrėžimo, bet kontūrai jau yra. Jau daug metų norėjau pabaigti teisininkės karjerą, užsiimti koučingu ar kita panašia veikla. Po truputį laisvalaikiu tai dariau, bet į rimtą užsiėmimą tai nespėjo pavirsti – užpuolė permainos. O čia, Amerikoje, teko viską pradėti iš naujo. Iš vienos pusės jaučiausi kaip ežiukas rūke, nes labai padaugėjo nežinomųjų, bet iš kitos pusės neturėjau ką prarasti, buvo lengviau rizikuoti. Čia juk manęs niekas nepažįsta. Teko praeiti ir spaudimą iš išorės. Artimieji, draugai buvo pripratę matyti mane labai aktyvią, o čia staiga - namų šeimininkė, niekur neskubanti, besidžiaugianti namų ramybe, sprendžianti interjero klausimus, gaminanti valgyti ir laiminga. Jaučiau, kaip draugės su nerimu stebi ar nepavirsiu serialais gyvenančia tetulyte. O aš pati jaučiau, kad šitos pertraukos man labai reikėjo. Mėgavausi ir niekam neleidau jos iš manęs atimti. Esu dėkinga savo vyrui už prabangą “nieko neveikti”, už galimybę tiesiog stebėti gyvenimą aplinkui, stengiantis suprasti, o kokia rolė skirta man. Atrodo, pavyko.


Didžiausia nesėkmė, iš kurios pavyko pasimokyti.
asta gancho vaises 1Manau, kad didžiausios pamokos dar laukia ateityje. Kol kas viskas vystosi lėtai, bet sėkmingai į priekį. Iki šiol išmokau porą svarbių dalykų:

  1. Labai svarbu turėti savo istoriją. Jei nemoki trumpai ir taikliai pasakyti kuo užsiėmi, prarandi auditoriją.
  2. Svarbus autentiškumas. Jei nori būti sėkmingas, turi atrasti savo receptą, stilių, savo žinutę, kurią skleidi.

 

Su kokiais sunkumais susidūrėte pradėjusi pokyčius?
Sunkiausia buvo prieš pradedant: išsigryninti idėją, praeiti išbandybą vidiniais dialogais, ypač kai užstringi nežinojime, kuris yra neišvengiamas bet kokio kūrybinio proceso etapas, kai abejoji viskuo, nusivylimas savimi suka skrandį, o pagunda numoti į viską ir tiesiog pasiieškoti normalaus darbo atrodo ne tai, kad labai patraukli, bet beveik neišvengiama.


Ką darote, kai nebeturite jėgų ir norisi viską mesti ir grįžti į "ten" (laiką prieš pokyčius)?

Taip dar nebuvo ir tikiuosi nebus. Aš sąmoningai nieko neforsuoju, viskam leidžiu vystytis sava eiga, noriu mėgautis pačiu procesu. Priimta galvoti, kad galima kažko pasiekti tik atkakliai ir sunkiai dirbant, per kraują ir prakaitą. Aš noriu patikrinti ar galima sėkmė be agresijos ir didelių aukų. Taip, gal tai bus žymiai lėtesnis procesas, bet jei pats procesas yra malonus, tai gal tuomet ne taip ir blogai? Gal galima dirbti ne iki išsekimo, o tiesiog dirbti, kad ir po truputį, bet judant į priekį.


Ką palinkėtumėte mūsų skaitytojoms, kurios nesiryžta pokyčiams?
Priklausomai nuo to, kokiame savo kelionės etape užstrigote. Manau, kad subrandinti idėją yra svarbu. Kol nesijaučiat pasiruošusi, svarbu nepasiduoti vidiniam ir išoriniam spaudimui veikti. Bet čia svarbu būti sąžiningai su savimi. Ar tikrai nežinau? O jeigu žinau ir ką ir kaip, tik nesirįžtu, nes gąsdina didelės ir rizikingos permainos, tuomet palinkėčiau rasti patį mažiausią žingsnelį svajonės link ir jį žengti. Mažytį ir saugų, kad jeigu ką, galima būtų saugiai atsitraukti. Net jei tai bus labai toli nuo didžiosios vizijos, vis tiek bus vienu žingsniu arčiau. Svarbiausia išdrįsti įkišti koją į vandenį. Gali paaiškėti, kad vanduo ne toks ir šaltas kaip atrodė☺ O jeigu ir idėja aiški, ir vanduo išbandytas, bet vis tiek trypčiojat ant kranto, nelieka nieko kito, kaip tik nerti visa galva. Nes jei to nepadarysite jūs, tą padarys kiti – įgyvendins jūsų idėją be jūsų.

 

 

 

 

Isdrisk Web banner Moteris 250x500 1 A